Oro uostas. Sėdžiu prieš skrydį ir tyloje paskendusi, susipainiojusiose mintyse, stebiu žmones. Vieni sukišę visą savo dėmesį į telefonus. Dvi ponios, laukdamos skrydžio, šnekučiuojasi. Kavinės kampe, gerai nusiteikusių vyriškių kompanija, gurkšnoja alų. Už poros eilių nuo manęs pora kažko ginčinajasi. Jauna mama maitina vaikiuką. Dvi draugės plepa gerdamos kavą. Pro mane praeina vyriškis ir nukeliauja į rūkymo kambarį. Už manęs kažkas kalbasi telefonu. Toliau žmogelis skaito knygą. Prie baro kažkas dar kažką perka. Šeima šalia mūsų nuobodžiauja.
Kaip įdomu stebėti žmones.
Jie visi sulips į lėktuvą, skris, o paskui pabirs svetimoj šaly tarsi spalvoti kamuoliukai į skirtingas puses ir kiekvienas nešis savo mažą pasaulį – su džiaugsmais, rūpesčiais, svajonėmis ir nuovargiu – nė neįtardami, kad akimirką prieš skrydį visi buvo tyliai sujungti tuo pačiu laukimu.
Add comment
Comments