Ėjo „...niolikta“ ieškojimo diena. Ieškojau jos plinkančių medžių šakose. Ieškojau jos ir rytiniuose išsigandusios saulės spinduliuose. Niekaip nuo pievų nepakylančio rūko pataluose. Ieškojau jos lietaus lašų jūroje. Ašaros veidrodyje. Ieškojau ir nakties šilkinėje skraistėje. Vėjo gūsyje. Žarsčiau smėlio smiltis saujoje, lyg tikėdama, kad rasiu ją užsikasusią smėlio pilyse. Apėjau pamažu ir tyliai visus medžio polius pajūryje. Apkeliavau visus kalnų takus. Bridau per šaltą upės vandenį. Ieškojau jos aukštai iškėlusi galvą, tikėdamasi, kad ją nešasi išskrendanti kregždė.
Ėjo „...niolikta“ ieškojimo diena ir pamažu ėmiau parasti viltį, kad ją rasiu. Ji taip toli ir taip giliai pasislėpė nuo manęs, kad ieškojimas, iš pradžių atrodęs tarsi linksmas žaidimas, ilgainiui virto į varginančią kelionę aplink kasdienybę.
Ėjo „...niolikta“ ieškojimo diena ir pakilią nuotaiką pamažu užgožė nesuvaldomas ilgesys. Jis tarsi pašėlęs draskė mane iš vidaus, taškė likusius energijos syvus į visas puses, tarsi išdalindamas pasauliui tai, ko man nebereikia. Mano taurė tuštėjo, o ta tuštuma suteikė ilgesiui erdvės suktis kaip pašėlusiam šokio aikštelėje. Jį kurstė iš kaži kur trenkianti garsi muzika, o akys, pavargusios nuo kelionės, ieškojo ne natų ir ne jų nuostabaus skambesio, o tylos.
Ėjo „...niolikta“ ieškojimo diena. Ir ėmiau klupti už kiekvieno akmenėlio savo kelyje. Kiekviena auštanti diena atrodė tarsi neišvengiama bausmė už tai, kad negaliu jos rasti. O ji niekšė klastingai pasislėpė ten, kur neveda jokie keliai, neplukdo jokie laivai, neskrenda jokie paukščiai. Ten, kur tuštumoje paskendę žodžiai, jausmai, mintys...
Ėjo „...niolikta“ ieškojimo diena... Ir aš ėjau jau kartu su ja. Nebeieškodama, nes supratau, kad rasiu ją tik tada, kai ji pati to norės. O ji nenori... Nes aš nemoku susikaupti. Nes aš nemoku ir negaliu pašaukti jos. Pamiršau jos vardą. Negaliu pajausti jos. Negaliu išgirsti jos tylos... Negaliu mintimis paliesti jos trapaus būvio. Nes nepasiruošusi dar jos atrasti...
Ėjo „...niolikta“ ieškojimo diena... Ir aš ėjau kartu su ja... Basakojė pajūrio dievaitė, ieškanti tos būsenos, kurioje pajausčiau palaimą...
Ech ta mane išdavusi mano ramybė... Pasislėpusi nuo manęs gilioje tamsos kertėje, leidžianti man klajoti nuovargio ir liūdesio tarpeklyje, ir netiesianti man rankos susitikimui tol, kol nepajausiu jos visa savo nuo vėjo pašiurpusia oda... Ir aš nejaučiu, nematau, negirdžiu... Uodžiu sūrų pajūrio orą tarsi neišvengiamybę ir ta druska nusėda mano sieloje, palikdama tik basų kojų įspaudus smėlyje...
Ėjo „...niolikta“ ieškojimo diena... Ir aš ėjau joje tuo šlapiu pajūrio smėliu į nebūtį, kurioje piešiau miražus tos, kurios taip ieškojau...
Add comment
Comments