Žvelgiu iš savo sielos olos į kitų šviesą ir žaviuosi jų sugebėjimu sukurti tą švytinčią aurą, kuri žavi juos supantį pasaulį. Žaviuosi ta šiluma, kuri sklinda nuo jų ir kuri taip šildo aplinkui juos esančius. Mane keri jų galia, pavergianti juos sekančiuosius ir užburianti magija tarsi priklausomybe. Aš iš savo sielos gelmių stebiu jų transformacijas ir užkrečiančią charizmą.

Keletas citatų, kurias išsirašiau skaitydama knygą, nes visada randu minčių, kurios suvirpina mano stygas.

Veriu laimės karoliukus ant virvelės į ilgo ir nuostabaus gyvenimo karolius. Atiduosiu juos tau žaisti. Nes tik taip pažinsi tai, į kur tave vedame kiekvieną dieną. Liesi juos savo mažutėmis rankutėmis, o juose glūdintys patyrimai, potyriai ir nauji polėkiai plūs į tavo krištolo tyrumo sielą. Jie sukurs tavyje pasaką su įvairiais herojais – sutiksi piktus, abejingus, šaltus, be galo mylinčius, rūpestingus, atjaučiančius bei pagelbėjančius veikėjus, kurie keliaus kartu su tavimi smėlėtu pajūriu, palikdami savo pėdas šalia tavųjų. Tu tų veikėjų pradžioje nesirinksi, su visais draugausi, visus pažinsi ir tik vėliau, per petį pažvelgus atgal, atsirinksi, su kuriais tau pakeliui į kopas, o kuriuos paliksi prie audringos jūros tardama jiems trumpą „sudie“. Tave lydės gražiausios muzikos natos, o kažkur horizonte saulės ir lietaus nutapyta vaivorykštė tau paduos spalvų paletę. Ir tik tu viena rinksies kaip tapyti ant visagalio tau įteiktos drobulės.

-Palauk manęs, mielasis! – jau net nesakau, o sušunku.

Visada skaitydama knygas, išsirašau įsimintinas citatas. Būtent nuo jų prasideda mano suvokimo, analizės, požiūrio kelionė sakinių labirintais.

Šiandien apsiniaukęs ir ganėtinai šaltas birželio rytas. Lietus žvelgia į žemę pro debesų užsklandą, lyg nedrįsdamas išlįsti. Saulės nė iš tolo kol kas nesimato. Ji kažkur ten aukštai, apsitaisiusi debesų patalais snaudžia vasaros danguje, šilumą pasilikdama tik sau.

Šiąnakt mano pasaulis sudužo. Buvęs neaprėpiamai platus ir be galo gilus, jis susitraukė į kumščio dydžio jausmų skrynelę. Aš nieko nesupratau, tik jutau kaip manyje kažkas sprogo ir pabiro į milijardus skeveldrų, nušlavusių mano ramybę, mano balansą, mano harmoniją. Tą akimirką tas pasaulis, kurį taip saugojau, kurį taip dievinau, kuriuo taip didžiavausi išnyko tarsi rūkas kylančios saulės spinduliuose. Tik tų spindulių nebuvo. Juoda naktis prarijo duženų dulkes ir pasigardžiuodama nurijo jas kažkur į prarają, kur kaltės liepsna sulaižė jas tarsi smaližė laižytų cukraus gabalėlį. O kažkur viduje, nežinau širdyje ar sieloje, ar tiesiog kažkur, kur visada labai giliai jaučiu, stojo vienatvė. Ji stovi ir žiūri į mane nevilties kupinu žvilgsniu, paišinais skruostais, susivėlusiais plaukais ir murzina suknia. Kažkur sugriuvo mano meilės, svajonių ir nuostabių realijų pilis. Stoviu prie jos griuvėsių basomis kojomis, skausmo durklu perverta ir kraujuojančia širdimi ir žiūriu į tolį... Į ten, kur išeini tu... vienas, be manęs, taręs man vos kelis šaltus žodžius, be atsiprašau, tiesiog taip gavosi. Bandau suprasti, kas įvyko, bet tu man neaiškini. Eini kažkur ir nešiesi išplėšęs iš manęs širdį. Teška kraujo lašai, palikdami tavo pėdsakus dulkiname sugriautos pilies griuvėsių take... Stoviu ir žiūriu į tave... tolstantį be manęs. Ir nebežinau, ar klupti ir aimanuoti iš skausmo... Ar ryti ašaras tyloje ir pasotinti jų sūrumu kylantį nerimą, kuris tarsi klausia manęs:

Paskendusi kasdienybės triukšme, nebegirdėdama savo minčių, klimpdama rūpesčių liūne, blaškydamasi informacijos gausoje, mėgindama atrinkti tai, kas artima nuo to, kas jau tik beatrodo taip, džiaugdamasi trumpomis atokvėpio sekundėmis, pasiklydusiomis darbų lavinoje, klajodama knygų puslapiuose tomis atsainiomis petraukėlėmis, traukiu pamažu apžėlusiu durpynu į vakarą, kuriame saulė taip gražiai gula į vandenyno dugną. Aš lyg seku paskui ją, bet iš tikrųjų tik lydžiu jos spindulių tylų aidą pavargusiomis akimis. Tas spindulių takas – nei per ryškus, nei per blankus. Jis būtent toks, kad neskaudintų nuo nuovargio primerktų akių, siekiančių atokvėpio ir poilsio.

-Šauk man į sielą. Pataikyk tiesiai į taikinį. Štai čia, - bedu pirštu į krūtinę. - Būk geras, nesužeisk. Būk tikslus. Nenoriu kentėti. Noriu užtikrintai žengti ten, kur žemė nusidažys raudonu mano krauju. Noriu pajausti, koks tas gyvenimas ten – anapus pilkos kasdienybės.

Mano vaizduotė kuria paveikslą. Jame ji ir vėl piešia slėnį. Eglynu apaugusį kalno šlaitą. Ir vienišą trobą to kalno papėdėje. Žengiu į jį samanų kilimu tarsi iš kitos dimensijos ir tą pačią akimirką pajuntu palaimą ir ramybę – tokią ramybę, kurios taip tūksta mano kasdienybėje. Tokią remybę, kurioje nėra jokio kito pasaulio – tik aš ir tas slėnis iš mano vaizduotės.

Ant darbo stalo ką tik užplikytos kavos puodelis. Šviežiai maltų pupelių kvapas kutena mano uoslę ir tarsi viliojanti moteris gudriai piršteliu vilioja tam pirmam gurkšniui, kuris prikeltų iš seniai jau išsisklaidžiusių miego draiskalų. Nors už lango dar tik aušta, darbo stalas jau nukrautas dokumentų šūsnimis, reikalingomis patikrinti sąskaitomis, banko ataskaitomis su gautais ir atliktais pamokėjimais, atspausdintų eletroninių laiškų lapais su paryškintomis eilutėmis šios dienos užduotims, užsakymais, kuriuos reikia padaryti ir dėžėse sugulusiomis prekėmis, kurias reikia patikrinti ir išdėlioti į lentynas. Darbo kalendorius mirga nuo darbų gausos – jie jau ne tik kad sunumeruoti, bet ir spalvomis sužymėti šiandienos prioriteto tvarka.

Kalbėk su manimi! Net jei nuo tavo žodžių sugriūtų pasaulis. Net jei saulė sudegtų ir iš jos teliktų suanglėjęs kamuolys pilkėjančiame danguje. Kalbėk su manimi! Tegu griūva mėlynas dangus. Tegu jis pasrūva saulėlydžio krauju. Tegu nudažo viską aplinkui raudonai. Kalbėk su manimi! Tegu vėjai suka tornadus aplink mus. Tegu audros išdrasko gimtus miškus. Tegu žvėrys kaukia tarsi prieš nelaimę. Kalbėk su manimi! Net jei balansuočiau ant bedugnės krašto. Net jeigu nebūtų mus jungiančio tilto. Kalbėk su manimi! Iššauk man tai, ką turi, o gal nori pasakyti. Kalbėk su manimi! Tik netylėk. Kalbėk, net jei žodžių pritrūktum. Net jei nežinotum, ką ir kaip pasakyti. Jei akys meluotų tylos natomis. Vis tiek kalbėk su manimi. Kalbėk ta beprasme tyla – aš pagausiu jos merdinčius žodžius kažkur bejausmėje sieloje, kažkur užslėptus krintančių lapų šusnyse. Aš suprasiu vėjo šnaresnį ir priglausiu jo aidą išdraskytoje širdyje.