Welcome to Quill & Scroll Bookstore

This book is in English

#BookOfThoughts. A story not told — but felt.

This is not a novel.

This is not a diary.

This is something in between — a raw, honest, unfiltered collection of thoughts that have accompanied a woman through darkness, light, and everything in between.

#BookOfThoughts is a deeply personal journey across time, memory, and self-discovery. Each page holds a fragment — a quote, a realization, a whispered truth written in the margins of life. Some are light as morning. Others — heavy like silence. Together, they form a mosaic of a soul that has broken, healed, and learned to love itself fully — not despite, but because of its imperfections.

From forgotten notebooks to a book you’ll return to

Some thoughts in this book were rescued from dusty pages written long ago — rediscovered like long-lost pieces of self. Others came recently, unannounced, in passing moments — on airplanes, in cars, at work, or on holiday.

Each one is real.

Each one is needed — like air, like water, like love.

What will you find inside?

• Thoughts that comfort, challenge, and reveal
• Moments of pain and grace, equally welcomed
• Reflections on womanhood, self-acceptance, imperfection, growth
• A voice that is quiet, but never afraid
• A call to feel, not just to read

This is a book to come back to — on the days when your heart is full, and especially on the days when it isn’t. It doesn’t ask you to be anything but human.

You are invited. To open this book is to step into a world of obsessions and angels, of quiet victories and loud fears. It is an offering — from one woman’s truth to your own.

Pick it up. Read it slowly. Or all at once. Let it sit on your shelf or travel in your bag. Let it breathe with you. Because maybe, in someone else’s thoughts, you’ll meet your own.

ISBN 978-1-326-81238-6

Imprint: Lulu.com

License: All Rights Reserved - Standard Copyright License

Copyright Holder: Laura Pacesiene

Copyright Year: 2024

FREE PREVIEW

I sit in my regular cafe at my regular table. A cup of Greek coffee on the table as usual. The morning sun sends her kisses to the ground, all you have to do is to catch them. They kiss my skin, colouring it in summer colours and shades.

I sit and wait. Usually, he used to pass the cafe at the same time each day. An old man and his little dog, who constantly fiddled in the shade of the old man. I used to look at him and the same lines from Ernest Hemingway's book always flashed before my eyes.

“The old man was thin and restrained, with a neck riddled with deep folds...”

“His shirt was no less flabby than a sail, and the patches faded from the sun with uneven spots.”

They used to walk along the prom in one direction, and after a while, they slowly walked back, each time in sync. The slow steps of the hunched old man and the jog trot of his dog in his shadow.

I used to sit in the cafe and wait for them every morning. They never looked around, as if there was nothing around them. Just a big wide sea, a boat, and fish, as in Ernest Hemingway's book ‘The Old Man and the Sea’. The old man and his dog. Morning. Seaside, and time which seemed to stop around them. I watched them from the cafe table and asked myself in the old man's words.

“Happiness comes to man in various forms, and who can know it?”

We often don't recognise happiness. I don't know if the old man was happy or not. I don't know the story of his life. I don't know who he was, what his name was or even what kind of person he was. My happiness was to watch him walk slowly along the promenade. He never turned his head and never noticed me, but I watched him for several years. Every time I sat down in the same cafe at the table and took my morning cup of coffee into my hands, I waited for his trip along the seashore. I waited for the old man and his dog.

He no longer walks along the promenade. Neither him nor his dog. I sit in the same cafe and drink the same coffee, and for some reason, I continue to wait. I know he won't come. He didn't come last year, though I waited all week. He didn't come yesterday. He will not come today, and he will not come tomorrow.

I do not know his fate. I will never know. But this coast, this cafe and this morning cup of coffee will constantly bring me memories of the old man and his dog.

With a sip of strong Greek coffee, another words from Ernest Hemingway's book pop into my mind.

“My alarm clock is old age. Why do you get up so early? Is it because you want to extend this day?”

For some reason, looking at that blue sea, at the people walking along the promenade, I would like to see him again - the old man and his dog. They are a symbol of my Summer - I watched them, waited for them and admired them in my own way. I miss that harmony between the old man and his dog's morning walk because my morning coffee is not the same without them. It seems that my morning coffee that one week in the year lost its taste without that harmony. It seems that its aroma faded in the rising Cretan sun. It seems that losing that harmony, the taste of my morning coffee was carried away by a mischievous northern wind.

The old man and his dog. The sea. The promenade. The aroma of Greek coffee. And a lost sirtaki note flying from somewhere far away...

REVIEW: This book is a piece of written heaven with a cup of coffee on a Saturday morning. It's not a book to sit down and read in one sitting - you will read a few pages and come back to it later because that is how this book should be enjoyed. Each piece within the book fills you with it's own emotions and feelings that you'll want to think about and explore. It is the perfect book for the reader who wants to find the beauty in ordinary things, as the author does. An excellent an insightful read.

Knyga lietuvių kalba

#MinčiųUžrašinė. Moters vidinio pasaulio išpažintis. Tikra. Nepritempta. Gyva.

Tai ne šiaip knyga. Tai – išgyventų jausmų išrašyta siela.

#MinčiųUžrašinė – tai miniatiūrų rinkinys, kuris gimė ne iš logikos, o iš emocijų. Ne iš planų, o iš gyvenimo.

Kas slepiasi tarp eilučių? Šioje knygoje sugulė miniatiūros – trumpi tekstai, parašyti jautriausiais momentais. Kartais – užklupus stipriam jausmui. Kartais – išsisklaidžius tylai. Ne visada tie jausmai buvo suspėti sugauti laiku, ne visada jie tilpo į žodžius, bet tie, kuriuos pavyko užrašyti –  liko amžinai. Tokie, kokie buvo: tikri, trapūs, nuogi.

Kiekvienas tekstas – tai akimirka mano gyvenime. Kiekvienas puslapis – tai tylus prisipažinimas, kurio negalima suvaidinti.

Knyga yra skirta tiems, kurie:

• Mėgsta jausmus skaityti lėtai – tarsi laikytų juos delnuose
• Nori pažvelgti į tikrą maoters pasaulį – trapų, kintantį, ieškantį, bet visada gyvą
• Vertina žodžio jėgą, kai jis rašytas ne dėl įspūdžio, o iš vidaus
• Ieško įkvėpimo, atpažinimo, o gal tiesiog – būsenos, kurią pažįsta, bet nemokėjo įvardinti

Ši knyga – tai išpažintis. Tai istorija moters, kuri juokiasi, verkia, svajoja, bijo, laukia ir vėl eina pirmyn, o kartais ir atgal. Tai žodžiais užfiksuotas vidinis peizažas – ne visada patogus, bet visada tikras. Tai – mano kvietimas sustoti, perskaityti ir galbūt... surasti mano žodžiuose pasislėpusią dalį savęs.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-489-668-2
© Laura Vitkauskaitė-Pačėsienė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Maketavo ir spausdino UAB „RIDSALES“ kūrybinė spaustuvė

FREE PREVIEW

Sėdžiu įprastoje kavinėje prie to paties staliuko. Ant jo vėl stovi graikiškos kavos puodelis. Nuo ryto saulė žarsto bučinius į žemę, tik spėk juos gaudyti. Jie glotniai limpa prie odos, nuspalvindami ją vasaros spalvomis ir atspalviais.

Aš sėdžiu ir laukiu. Paprastai jis praeidavo tuo pačiu metu. Senis ir jo mažytis šunytis, kuris nuolat tipendavo Senio pavėsyje. Žiūrėdavau į jį ir man prieš akis išplaukdavo Ernesto Hemingvėjaus knygos eilutės:

"Senis buvo liesas ir suvargęs, giliomis raukšlėmis išvagotu sprandu..."

"Jo marškiniai buvo ne mažiau sulopyti, negu burė, o lopai išblukę nuo saulės nelygiomis dėmėmis."

 Jie eidavo pajūrio keliu į vieną pusę. Po kurio laiko lėtai pėdindavo atgal. Ir visą laiką taip sinchroniškai... Lėti pakumpusio Senio žingsniai ir jo pavėsyje lėtai, ne per greitai bidzenantis jo šunytis.

Sėdėdavau kavinėje ir kiekvieną rytą laukdavau jų praeinant. Jie niekada nesidairydavo, tarsi nieko aplink juos nebūtų. Tik didelė plati jūra. Valtis. Ir žuvis.

Kaip Ernesto Hemingvėjo knygoje "Senis ir jūra". Senis ir jo šunytis. Rytas. Pajūris. Ir sustojęs aplink juos laikas. Stebėdavau juos nuo kavinės staliuko ir klausdavau savęs senio žodžiais:

"Laimė ateina pas žmogų įvairiu pavidalu, ir kas gali ją pažinti?"

Mes dažnai jos neatpažįstame. Aš nežinau laimingas jis buvo ar ne. Nežinau jo gyvenimo istorijos. Nežinau, kas jis. Koks jo vardas ir koks jis žmogus. Manoji laimė buvo jį stebėti. Lėtai einantį pajūrio keliu. Jis niekada nepasukdavo galvos į mano pusę ir niekada manęs nematė. Bet aš jį stebėjau kelis metus. Kiekvieną kartą sėsdamasi toje pačioje kavinėje prie staliuko ir imdama kavos puodelį į rankas, jau laukdavau jo kelionės pajūriu. Laukdavau Senio ir jo šunyčio.

Šiemet jau antri metai jis nebeateina. Nei jis, nei jo šunytis. Aš sėdžiu vėl toje pačioje kavinėje. Vėl geriu kavą. Ir kažkodėl vis dar laukiu. Žinau, kad jis neateis. Neatėjo pernai. Nors laukiau visą savaitę. Neatėjo vakar. Neateis šiandien. Ir nebeateis rytoj.

Aš nežinau jo likimo. Ir niekada nesužinosiu. Bet ši pakrantė, ši kavinė ir šis rytinės kavos puodelis man nuolat atneš prisiminimus apie Senį ir jo šunytį.

Gurkšteliu kavos ir mano mintyse atplaukia dar vieni Senio iš Ernesto Hemingvėjaus kūrinio žodžiai:

"Mano žadintuvas — senatvė. Kodėl seniai taip anksti keliasi? Nejaugi todėl, kad nori prailginti nors šią dieną?'"

Kažkodėl žvelgiant į tą mėlyną jūrą, į tą žmonių nuvaikščiotą taką, vėl norėčiau pamatyti jį - Senį ir jo šunytį... Tarsi mano vasaros simbolį, kurį stebėdavau, kurio laukdavau ir kuriuo savaip žavėdavausi rytais... Ta Senio ir jo šunyčio rytinio pasivaikščiojimo harmonija, kurios taip trūksta šiandien prie kavos... Be kurios rytinė kava tą vienintelę savaitę metuose tarsi prarado savo skonį. Tarsi jos aromatas būtų išblukęs rytinėje Kretos saulėje... Tarsi jos skonį būtų nusinešęs išdykęs šiaurės vėjas...

Senis ir jo šunytis... Jūra... Pajūrio takas... Graikiškos kavos aromatas... Ir kažkur iš toli atskriejančios pasiklydusios sirtakio natos...

Knyga lietuvių kalba

Mintys Laiko Oazėje. Ši knyga yra tarsi #MinčiųUžrašinė tęsinys. Tie patys tylūs jausmai, sugulę į žodžius. Visai kitoks formatas.

Jei skaitėte #MinčiųUžrašinė, rekomenduoju ir šią mažą knygutę.

Knyga priklauso UAB "Ridsales" kūrybinės spaustuvės knygų serijai "Žodžių, surašytų į knygą, laiko bangos nenuplaus "

„Mintys Laiko Oazėje“ – knyga, kurioje gyvenimas verda tyliai: ne per įvykius, o per išgyvenimus. Ne per triukšmą, o per jausmų aidą viduje.

Tai mintys, kurios gimė akimirkose – kartais skaidriose, kartais neramiose. Kai kurios – sugautos iškart. Kitos – išliko tik kaip nuojautos fragmentai, užrašyti vėliau, bet vis dar alsuojantys ta pačia emocija.

Ši knyga nėra surikiuota pagal datas ar temas. Ji išsidėliojo taip, kaip išsiskleidė jausmai – kartais pilni šviesos, kartais apkritę šešėliais. Tai ne istorija su pradžia ir pabaiga – tai sielos kvėpavimas. Tai oazė laike, kurioje moteris sustoja ir leidžia sau išjausti, išrašyti, paleisti.

Kam ši knyga? Tiems, kurie mėgsta tikrą, neperdirbtą jausmų literatūrą. Tiems, kurie patys išgyvena, ieško, klysta, laukia, myli, bijo ir vėl tikisi. Tiems, kurie vertina žodžio tylą, ne triukšmą. Tiems, kurie nori bent akimirkai pabūti kito žmogaus viduje – ir atrasti bei atpažinti save.

Vienos moters istorijos fragmentai. Nepasakojami – o jaučiami. Netobuli. Atviri. Graudūs ir šviesūs. Tokie, kokių dažnai nedrįstame užrašyti patys. Bet taip gera juos skaityti.

Miniatūra iš knygos "Kelionė su tavimi..."

-Papasakok man apie miestą, kuriame kada nors buvai... Nesvarbu kokį ir nesvarbu, kur jis... Papasakok man, ką jame jautei. Ką jame matei? Kuo jame kvėpavai? Ką jame patyrei?

Tu tyli susimąstęs ir iš pradžių nieko nesakai. O paskui, šelmiškai į mane pažvelgęs, tyliai paimi mano nuo ledinio vėjo sužvarbusią ranką ir sakai:

-Žinai, aš tau geriau parodysiu. Tada tu galėsi pajausti, pamatyti ir išgyventi visa tai pati.

Tu susijuoki iš mano suglumusio žvilgsnio, paglostai mano paraudusį veidą ir tyliai sakai:

-Užsimerk...

Ir aš atsiduodu kelionei su tavimi į platųjį mūsų pasaulį. Tu vedi mane miestais ir miesteliais, skraidini lėktuvais ir plukdai laivais, veži automobiliais ir traukiniais... Galų gale, paėmęs mane už rankos – tiesiog vediesi... Aš seku paskui tave pasitikėdama ir nebijodama, tikėdama ir žavėdamasi. Mus lydi lietus ir sniegas. Mums moja medžiai, pametę savo rūbą ir apsipylę gražiausiais pasaulyje žiedais. Mus pasitinka gilios jūros ir seklūs kalnų upeliai. Mes stabtelime kalno papėdėje pailsinti kojas... Ir būtent tada aš suprantu, kad nieko nėra gražesnio už akimirką buvime su tavimi. Nesvarbu – miestuose ar miesteliuose, kalnuose ar kloniuose, lėktuvuose ar traukiniuose, namuose ar kelionėje. Ten, kur esi tu – laikas apdovanoja mane magija. Ji skverbiasi į mane mano kraujo upeliais ir verčia jausti taip stipriai, kad sąmonė kuria vaizdinius, kuriais patikiu besąlygiškai.

Užsimerkusi regiu ne tamsą, o nuostabią, spalvotą kelionę per gyvenimą, kurį tyliai ramiai audžia visata į laiko juostą, pasitelkdama visą pačios gamtos padovanotą spalvų paletę. Dabar tik lietus tegu išplauna mano mintis. Tegu lietus jas išgrynina ir tada aš jas lyg perlus suversiu į ilgus karolius. Ir kada nors ten, tolimoje ateityje, kai norėsiu prisiminti tas ypatingas akimirkas, pasipuošiu jais – tie perlai – tai mano minčių fragmentai, mano prisiminimai, mano išsaugotos akimirkos.

-Žinai, man patinka slėnis... Tas, kuriame niekada nebuvau, bet kuris užburia mane ta ramybe, kurios nėra nė viename pasaulio mieste...

Tu man neatsakai nieko. Tik tvirtai tvirtai suspaudęs mano ranką savojoje, pakyli nuo akmens ir vėl žengi. Ir aš jaučiu, kaip mano suknelės skvernuose žaidžia iš kaži kur atklydęs vėjas, kaip saulė bučiuoja mano paraudusius skruostus, o žolės stiebeliai švelniai kutena basas kojas.

-Jauti? – tu tyliai sukuždi man į ausį...

Taip, jaučiu ramybę ir pilnatvę. Jaučiu tavosios širdies dūžius, sielos dainą ir tą mūsų kelionę laiku – nuo vakar, per šiandien, į rytojų... Lėtai, neskubant, nebandant sustabdyti akimirkos, bet ja mėgaujantis... Tu tarsi kelrodė žvaigždė, tarsi švyturys, kurį kažkada kažkur netyčia atradau ir be kurios nematau kelio į rytojų.

Einu įsikibusi į tavo ranką laiko labirintais. Skaičiuoju metus tarsi smėlio smiltis, byrančias tarp pirštų, veriu akimirkų karolius ir saugau visa tai savojoje širdyje sustabdytuose prisiminimų kadruose...

Knygos metrikai:

-Išleido ir spausdino UAB "Ridsales" kūrybinė spaustuvė

-88 psl.
-ISBN 978-609-489-791-7