MINIATŪRŲ RINKINYS: Mintys laiko oazėje

Knyga lietuvių kalba

Ši knyga yra tarsi mano knygos #MinčiųUžrašinė tęsinys. Joje taip pat sugulė mintys, kurias sukėlė jausmai skirtingose mano gyvenimo situacijose, tik kiek kitokiu formatu.

Kai kurie jausmai, netikėtai užgimę, lygiai taip pat netikėtai išsisklaido. Ne visada spėju juos užrašyti laiku. Ne visada spėju sudėti juos į žodžius, kad išsaugoti sau ir savo skaitytojui. Tie neįkūnyti jausmai dažniausiai daugiau niekada neužplūsta tokia galia, kad užrašius jie būti tokie tikri ir atviri, kaip tą akimirką, kai juos jaučiau. Nes kiekvieną kartą jie būna labai skirtingi.

Kartais, kad jie neišblėstų, pasirašau jų fragmentus, o tada, kai turiu laiko, juos užpildau. Bet tikriausi, atviriausi ir nuoširdžiausi jausmai yra tie, kurie užrašyti būtent tą akimirką, kai buvo jausti. Tos miniatiūros yra tarsi mano išpažintis - pati tikriausia išpažintis, atverta siela ir apnuoginta širdis. Šiomis knygomis aš atvėriau skaitytojui vartus į paprastai sudėtingą savo moterišką pasaulį, kuriame juokiuosi, verkiu, džiaugiuosi, laukiu, bijau, klajoju, svajoju, dalinu save ir tarsi atsitraukiu.

Ir tą išpažintį sudedu į knygas, kad užrašytas žodis išliktų istorija... Vienos paprastos, pasiklydusios savo jausmų labirintuose, ieškančios savo prasmės, nuolat keliaujančios savo netobulos tobulybės link, moters istorija...

Miniatūra iš knygos "Kelionė su tavimi..."

-Papasakok man apie miestą, kuriame kada nors buvai... Nesvarbu kokį ir nesvarbu, kur jis... Papasakok man, ką jame jautei. Ką jame matei? Kuo jame kvėpavai? Ką jame patyrei?

Tu tyli susimąstęs ir iš pradžių nieko nesakai. O paskui, šelmiškai į mane pažvelgęs, tyliai paimi mano nuo ledinio vėjo sužvarbusią ranką ir sakai:

-Žinai, aš tau geriau parodysiu. Tada tu galėsi pajausti, pamatyti ir išgyventi visa tai pati.

Tu susijuoki iš mano suglumusio žvilgsnio, paglostai mano paraudusį veidą ir tyliai sakai:

-Užsimerk...

Ir aš atsiduodu kelionei su tavimi į platųjį mūsų pasaulį. Tu vedi mane miestais ir miesteliais, skraidini lėktuvais ir plukdai laivais, veži automobiliais ir traukiniais... Galų gale, paėmęs mane už rankos – tiesiog vediesi... Aš seku paskui tave pasitikėdama ir nebijodama, tikėdama ir žavėdamasi. Mus lydi lietus ir sniegas. Mums moja medžiai, pametę savo rūbą ir apsipylę gražiausiais pasaulyje žiedais. Mus pasitinka gilios jūros ir seklūs kalnų upeliai. Mes stabtelime kalno papėdėje pailsinti kojas... Ir būtent tada aš suprantu, kad nieko nėra gražesnio už akimirką buvime su tavimi. Nesvarbu – miestuose ar miesteliuose, kalnuose ar kloniuose, lėktuvuose ar traukiniuose, namuose ar kelionėje. Ten, kur esi tu – laikas apdovanoja mane magija. Ji skverbiasi į mane mano kraujo upeliais ir verčia jausti taip stipriai, kad sąmonė kuria vaizdinius, kuriais patikiu besąlygiškai.

Užsimerkusi regiu ne tamsą, o nuostabią, spalvotą kelionę per gyvenimą, kurį tyliai ramiai audžia visata į laiko juostą, pasitelkdama visą pačios gamtos padovanotą spalvų paletę. Dabar tik lietus tegu išplauna mano mintis. Tegu lietus jas išgrynina ir tada aš jas lyg perlus suversiu į ilgus karolius. Ir kada nors ten, tolimoje ateityje, kai norėsiu prisiminti tas ypatingas akimirkas, pasipuošiu jais – tie perlai – tai mano minčių fragmentai, mano prisiminimai, mano išsaugotos akimirkos.

-Žinai, man patinka slėnis... Tas, kuriame niekada nebuvau, bet kuris užburia mane ta ramybe, kurios nėra nė viename pasaulio mieste...

Tu man neatsakai nieko. Tik tvirtai tvirtai suspaudęs mano ranką savojoje, pakyli nuo akmens ir vėl žengi. Ir aš jaučiu, kaip mano suknelės skvernuose žaidžia iš kaži kur atklydęs vėjas, kaip saulė bučiuoja mano paraudusius skruostus, o žolės stiebeliai švelniai kutena basas kojas.

-Jauti? – tu tyliai sukuždi man į ausį...

Taip, jaučiu ramybę ir pilnatvę. Jaučiu tavosios širdies dūžius, sielos dainą ir tą mūsų kelionę laiku – nuo vakar, per šiandien, į rytojų... Lėtai, neskubant, nebandant sustabdyti akimirkos, bet ja mėgaujantis... Tu tarsi kelrodė žvaigždė, tarsi švyturys, kurį kažkada kažkur netyčia atradau ir be kurios nematau kelio į rytojų.

Einu įsikibusi į tavo ranką laiko labirintais. Skaičiuoju metus tarsi smėlio smiltis, byrančias tarp pirštų, veriu akimirkų karolius ir saugau visa tai savojoje širdyje sustabdytuose prisiminimų kadruose...

Knygos metrikai:

-Išleido ir spausdino UAB "Ridsales" kūrybinė spaustuvė

-88 psl.
-ISBN 978-609-489-791-7