MINIATŪRŲ RINKINYS: Mintys laiko oazėje

Knyga lietuvių kalba

Mintys Laiko Oazėje. Ši knyga yra tarsi #MinčiųUžrašinė tęsinys. Tie patys tylūs jausmai, sugulę į žodžius. Visai kitoks formatas.

Jei skaitėte #MinčiųUžrašinė, rekomenduoju ir šią mažą knygutę.

Knyga priklauso UAB "Ridsales" kūrybinės spaustuvės knygų serijai "Žodžių, surašytų į knygą, laiko bangos nenuplaus "

„Mintys Laiko Oazėje“ – knyga, kurioje gyvenimas verda tyliai: ne per įvykius, o per išgyvenimus. Ne per triukšmą, o per jausmų aidą viduje.

Tai mintys, kurios gimė akimirkose – kartais skaidriose, kartais neramiose. Kai kurios – sugautos iškart. Kitos – išliko tik kaip nuojautos fragmentai, užrašyti vėliau, bet vis dar alsuojantys ta pačia emocija.

Ši knyga nėra surikiuota pagal datas ar temas. Ji išsidėliojo taip, kaip išsiskleidė jausmai – kartais pilni šviesos, kartais apkritę šešėliais. Tai ne istorija su pradžia ir pabaiga – tai sielos kvėpavimas. Tai oazė laike, kurioje moteris sustoja ir leidžia sau išjausti, išrašyti, paleisti.

Kam ši knyga? Tiems, kurie mėgsta tikrą, neperdirbtą jausmų literatūrą. Tiems, kurie patys išgyvena, ieško, klysta, laukia, myli, bijo ir vėl tikisi. Tiems, kurie vertina žodžio tylą, ne triukšmą. Tiems, kurie nori bent akimirkai pabūti kito žmogaus viduje – ir atrasti bei atpažinti save.

Vienos moters istorijos fragmentai. Nepasakojami – o jaučiami. Netobuli. Atviri. Graudūs ir šviesūs. Tokie, kokių dažnai nedrįstame užrašyti patys. Bet taip gera juos skaityti.

Miniatūra iš knygos "Kelionė su tavimi..."

-Papasakok man apie miestą, kuriame kada nors buvai... Nesvarbu kokį ir nesvarbu, kur jis... Papasakok man, ką jame jautei. Ką jame matei? Kuo jame kvėpavai? Ką jame patyrei?

Tu tyli susimąstęs ir iš pradžių nieko nesakai. O paskui, šelmiškai į mane pažvelgęs, tyliai paimi mano nuo ledinio vėjo sužvarbusią ranką ir sakai:

-Žinai, aš tau geriau parodysiu. Tada tu galėsi pajausti, pamatyti ir išgyventi visa tai pati.

Tu susijuoki iš mano suglumusio žvilgsnio, paglostai mano paraudusį veidą ir tyliai sakai:

-Užsimerk...

Ir aš atsiduodu kelionei su tavimi į platųjį mūsų pasaulį. Tu vedi mane miestais ir miesteliais, skraidini lėktuvais ir plukdai laivais, veži automobiliais ir traukiniais... Galų gale, paėmęs mane už rankos – tiesiog vediesi... Aš seku paskui tave pasitikėdama ir nebijodama, tikėdama ir žavėdamasi. Mus lydi lietus ir sniegas. Mums moja medžiai, pametę savo rūbą ir apsipylę gražiausiais pasaulyje žiedais. Mus pasitinka gilios jūros ir seklūs kalnų upeliai. Mes stabtelime kalno papėdėje pailsinti kojas... Ir būtent tada aš suprantu, kad nieko nėra gražesnio už akimirką buvime su tavimi. Nesvarbu – miestuose ar miesteliuose, kalnuose ar kloniuose, lėktuvuose ar traukiniuose, namuose ar kelionėje. Ten, kur esi tu – laikas apdovanoja mane magija. Ji skverbiasi į mane mano kraujo upeliais ir verčia jausti taip stipriai, kad sąmonė kuria vaizdinius, kuriais patikiu besąlygiškai.

Užsimerkusi regiu ne tamsą, o nuostabią, spalvotą kelionę per gyvenimą, kurį tyliai ramiai audžia visata į laiko juostą, pasitelkdama visą pačios gamtos padovanotą spalvų paletę. Dabar tik lietus tegu išplauna mano mintis. Tegu lietus jas išgrynina ir tada aš jas lyg perlus suversiu į ilgus karolius. Ir kada nors ten, tolimoje ateityje, kai norėsiu prisiminti tas ypatingas akimirkas, pasipuošiu jais – tie perlai – tai mano minčių fragmentai, mano prisiminimai, mano išsaugotos akimirkos.

-Žinai, man patinka slėnis... Tas, kuriame niekada nebuvau, bet kuris užburia mane ta ramybe, kurios nėra nė viename pasaulio mieste...

Tu man neatsakai nieko. Tik tvirtai tvirtai suspaudęs mano ranką savojoje, pakyli nuo akmens ir vėl žengi. Ir aš jaučiu, kaip mano suknelės skvernuose žaidžia iš kaži kur atklydęs vėjas, kaip saulė bučiuoja mano paraudusius skruostus, o žolės stiebeliai švelniai kutena basas kojas.

-Jauti? – tu tyliai sukuždi man į ausį...

Taip, jaučiu ramybę ir pilnatvę. Jaučiu tavosios širdies dūžius, sielos dainą ir tą mūsų kelionę laiku – nuo vakar, per šiandien, į rytojų... Lėtai, neskubant, nebandant sustabdyti akimirkos, bet ja mėgaujantis... Tu tarsi kelrodė žvaigždė, tarsi švyturys, kurį kažkada kažkur netyčia atradau ir be kurios nematau kelio į rytojų.

Einu įsikibusi į tavo ranką laiko labirintais. Skaičiuoju metus tarsi smėlio smiltis, byrančias tarp pirštų, veriu akimirkų karolius ir saugau visa tai savojoje širdyje sustabdytuose prisiminimų kadruose...

Knygos metrikai:

-Išleido ir spausdino UAB "Ridsales" kūrybinė spaustuvė

-88 psl.
-ISBN 978-609-489-791-7