Kaip įprasta, atostogos liepos pabaigoje. Tos dvi užtarnauto ir labai laukto poilsio savaitės šiemet kitokios. Be karštos saulės spindulių, įkyriai glostančių odą įkaitusį vidurdienį. Be šiltos, beprotiškai gražaus mėlyno atspalvio jūros. Be per dieną įšilusio baseino vandens. Be cikadų. Be graikiško maisto aromato ir skonio... Be nuostabių saulėlydžių, kai saulė vakarop slepiasi už tvirtovės... Be daug ko, kas tapo taip sava, taip artima ir taip svarbu tai vienai savaitei per metus, kuomet atitrūkstu nuo viso pasaulio... Na taip, ir žinoma, be to ypatingo kavos puodelio mūsų įprastoje kavinėje promenadoje... Be minčių stebint praeivius, be atotrūkio nuo visko, įskaitant save. Bet... su katinu...
Taip taip... Šiemet atostogos su katinu ir katinui. Visa kelionė suplanuota taip, kad būtų patogu ir gera mūsų ponuliui. Keletas savaičių planavimo, geriausio maršruto paieška keltais, kad mūsų vaikui būtų kuo mažiau streso, pasiruošimo ir pirkimo - nuo kėdutės į mašiną, pavaduko iki kuprinės pasivaikščiojimams, sąrašo, ko reikia kelionei sudarymo... Patys juokėmės iš savęs, kad nuprotėjom, bet palikti jo vieno namuose taip ilgai tiesiog negalėjom, o jis toliausiai važiavęs nuo namų iki tol buvo tik 2.5 km iki veterinaro. Mūsų vaikui nebe metai ar penki. Jis pagal savo amžių jau solidus senjoras, nors pagal protą ir elgesį to nepasakysi. Tad ši kelionė pirma jo visame gražiame ir nerūpestingame gyvenime. O tai reiškia galimą stresą, baimę ir visas su tuo susijęs pasekmes, įvertinant jo amžių.
Žinant, kokia aš esu pati - tai tos atostogas, kurias planuojant, turėjau įveikti daugybę baimių aš pati. Streso lygis, nemeluosiu, viršijo visas mano normas, kad ir kaip stengiausi jį slopinti. Tad akivaizdu, kelionę planavom taip, kad mūsų mažyliui tektų kuo mažiau likti vienam be mūsų. Keltas buvo mano didžiausias siaubas ir baubas. Rinkomės greitąjį keltą, kad kuo mažiau jis būtų vienas... O čia, žinot, gavosi, kaip visada. Mes suplanavom, o Dievulis skaniai nusijuokė...
Bet... apie viską paeiliui...
Kai žadintuvas 1.30 val.ryto užtrimitavo, kad laikas keltis, kaip visada tokiu atveju, pasigailėjau viskuo, kas brangu, kad keltas iš Dublino į HolyHead'ą 7.30 val. ryto. Mūsų laukė maždaug 3.5 valandos kelionė su visais mašinos pakrovimais. O taip, pamiršau paminėti, kad šalia viso to kelionės džiaugsmo, mes keliaujame dar ir elektrine mašina.
Bet kol pratryniau akis, iš Sigio veido išraiškos lengvai išskaičiau, kad kažkas ne taip. O ne taip buvo nei daugiau, nei mažiau - iš vakaro 23 val. gauta žinutė, kad mūsų keltas atšauktas. Email'e informacijos buvo kiek daugiau - jei norime, galime be jokių papildomų popierizmų ir t.t. keltis sekančiu keltu, kuris yra tik pusvalandžiu vėliau. Lyg ir nieko tokio, tik Irish Ferries nepaminėjo, kad šis keltas ne greitasis ir kelsis tik visa valanda ilgiau. Mūsų džiaugsmui, tai supratome jau tik kelte.
Na, bet iki kelto kelionė buvo sklandi. Mūsų vaikas jautėsi neblogai - gal gerai, kad miau miau miau - katinų kalbos nesuprantam. Ką jis mums kalbėjo visą kelionę, taip ir liko užkoduota tame jo miau. Bet labai dažnai tas miau skambėjo kaip paprastas ir nekenksmingas vaiko klausimas – ar jau atvažiavome?
Ačiū mūsų veterinarui už raminamus lašiukus, kuriuos sudavėm Eltonui išvažiuojant iš namų ir kurie pradėjo veikti kai jau laukėm eilėje prie kelto. Tad kelionė keltu jam, tikiuosi, neprailgo, na, o mes pusiau ją pramiegojom, tad to streso ir galvojimo, kaip jis ten mašinoj buvo, žinoma buvo, bet jis buvo toks sumišęs su sapnais...
Va tada, pabudę iš tokių sapnų draiskalų, ir pastebėjom, kad kelionė keltu kažko ilgesnė nei turėjo būti. Ir tada... supratom vieną tiesą - kad neplanuotai praradom 1.5 valandos kelionės... Kilo toks ne koks klausimas - ar spėsim į Euro tunelį?
Nusprendę kol kas nesigadinti sau nuotaikos ir plaukti pasroviui, džiaugėmės galėdami po 3 valandų sugrįžti į mašiną. Mūsų vaikas buvo labai ramus, kelionės keltu metu atrado savo kraiko dėžutę, tvarkingai ja pasinaudojo ir apsidžiaugė mus pamatęs. Na, bent jau mes taip galvojome.
Sėdus į mašiną, prasidėjo mūsų visos dienos kelionė per JK link Folkestone Euro tunelio link. Ar prasidėjo lenktynės su laiku? Pradžioje tai ne. Nieko panašaus. Važiavom Wales'u gėrėdamiesi vaizdais - pakrantės kelias nuostabiai gražus. Sustojom krautis mašinos, papusryčiavom, mūsų Eltonas pasivaikščiojo aplink mašiną - kadangi pakrovimo aikštelė ganėtinai atoki ir mašinų ten nedaug, jis pabuvo zuikiu drąsuoliu ir netgi patyrinėjo aplinką. O tai ženklas geras - kol kas jokio streso. Atsigėrė vandenuko ir leidomės toliau į savo nuotykį kitapus jūros.
Kad nespėsim į Euro tunelį savo laiku, supratom sustoję krauti mašinos antrą kartą apie 14 val. Ir kaltas čia visai ne mašinos krovimas - JK infrastruktūra puikiai išvystyta (bent jau mūsų maršrute taip pasitaikė), kas mus labai maloniai nustebino ir nudžiugino - visur, kur stojom, buvo ne vienas ir ne du mums tinkami pakrovėjai ir visada buvo laisvų vietų. Žinot, kur užtrukom? Neįvertinę, kad JK autostrada maždaug nuo Mancheste‘io iki London‘o - vienas didelis kamštis. Nesakau, kad nuolat grūdomės, bet ne vienoje ir ne dviejose vietose stipriai užklimpom.
Pamatę, kad nespėsim į Euro tunelį, pasivėlinom traukinį pusvalandžiu. Apsidžiaugėm, kad nemokamai, nes nu mokėti papildomai £114.00 buvo elementariai gaila.
Va čia ir prasidėjo grumtynės su laiku. Mūsų ponuliui tos lenktynės buvo nė motais. Jis parpė visą kelią tai vienur mašinoj, tai kitur. Miegojo ir pas mane ant kelių, ir pas Sigį pasėdėjo. Žodžiu, jam kelionė lyg ir neprailgo. Bent jau mes neturėjom, kada apie tai galvoti. Nes pūtėm į Euro tunelį. "Pūtėm" - čia ne ta prasme, kad lėkėm viršydami greitį - tokiam lėkimui mes jau per seni (taisyklės yra taisyklės-mums patinka gyventi pagal jas). Čia ta prasme, kad net į tualetą nebuvo laiko sustoti ir sekėm laikrodį, kai kiekviena minutė atrodė brangi, lyg būtumėm norėję sustabdyti laiką. Laiko nesustabdėm. Ir nors atlėkėm (taip taip, atlėkėm net suprakaitavę, lyg būtume bėgę maratoną) lyg ir laiku, nubėgę užregistruoti Eltoną Euro tunelio traukiniui, supratom - pavėlavom ir į antrą traukinį. Mūsų laimei, mus nemokamai užregistravo į sekantį. Kaip suvalkiečių šeimyna (čia daugiau pagal būdą nei kilmę), apsidžiaugėm taip, kad pamiršom, kurią valandą tas traukinys ir aplamai, ką daryti ir kur eiti. 20 valandų kelionės beveik be miego darė savo - ėjau klausti net du kartus - smegenys visiškai atsisakė apdoroti informaciją.
Šiaip ne taip radę platformą ir užvažiavę ant traukinio, lūžom pilnąja to žodžio prasme. Užtat mūsų ponulis apsėdėjo visą mašiną tos trumpos - 35 minučių - kelionės metu, įskaitant priekinę panelę. Pramerkus akis, negalėjau patikėti - galvojau sapnuoju. Gal ir sapnavau, nes jau tada sapnai maišėsi su realybe. Bet nuotrauka rodo, kad vis tik jis ten sėdėjo...
Ačiū dievui, kad namukas, o gal geriau sakyti - tokia gan senoviška bet restauruota trobikė - buvo tik 20 min kelio nuo Euro tunelio. Šiaip ne taip ją pasiekėm po 1 valandos nakties. Pamaitinę ir pagirdę Eltoną (o jis buvo ir alkanas, ir ištroškęs), griuvom negyvi iki pat kitos dienos beveik pusiaudienio. Užtat mūsų vaikis, išsimiegojęs kelionėje, pusę nakties tyrinėjo naują vietą, o paskui atėjo pas mus, užsikorė tradiciškai ant galvos ir taip išmiegojom visi.
Planavom visur atostogų metu keliauti ir važiuoti su Eltonu. Tačiau jis pats pakoregavo mūsų planus. Kelionėmis į pajūrį, o juo labiau miestus, jis nesidžiaugė. Tad pamėginom palikti jį vieną toje trobikėje. Aišku, kaip namuose, sujungėm kamerą, kad galėtume matyti, ką jis veikia, kaip jis jaučiasi. O jam absoliučiai nusišvilpt ant mūsų nerimo. Kol mes keliavom, jis miegojo, o mums grįžus, aišku, nesitraukė nė per žingsnį - viskas absoliučiai kaip namie. Mūsų ponuliui svarbiausia ne tik vieta. Jam reikalingi mes
Taip, jis katinas. Taip, jis turėtų būti teritorinis gyvūnas, kuriam vieta svarbiau už žmogų. Bet Eltonas yra tik pusiau katinas, turbūt. Jis ant tiek socialus, kad būti vienam kelias dienas, net ir namie - jam stresas. Todėl ši kelionė jam, manome, buvo labai gerai. Bet... dar laukia vėl visas kelias atgal...
O kol kas, kol mūsų vaikis miega, mes keliaujame. Planuojant kelionę, pasižiūrėjom, kad temperatūra turėtų būti 21-22 laipsniai visą savaitę, be lietaus, saulėta. Prisifantazavom, kad leisim laiką pajūry, daug vaikščiosim, skaitysim, tiesiog sėdėsim (tam net pikniko kėdes pasiėmėm). Žodžiu, susiplanavom pasyvų poilsį, nes po metų intensyvaus darbo nesinorėjo nieko daugiau. Dievulis ir čia labai skaniai iš mūsų pasijuokė. Saulės beveik nematėm, nebuvo dienos, kad nelytų, pajūry sėdėti per tokį vėją - absoliutus savęs negerbimas, anot Danielos. Net vidiniame trobikės kiemely, kuris visai šaunus pasisėdėjimui, to nedarėme. Buvo per šalta. Aš juk važiavau kvaiša atostogų - šiltų rūbų, apart džemperių, nepasiėmiau. Supratę, kad čia žiauriai su pasyviu poilsiu prašovėm, ėmėm galvot, ką nuveikt. Na, kadangi mes su savo mašina, tai keliausim, tyrinėsim, aplankysim mažus, autentiškus kaimelius. Ir čia Dievulis skaniai nusijuokė. Vienintelis nuostabiai gražus buvo Opalinis maršrutas - na koks 30 km. Vaizdai gražūs, kaimeliai irgi tokie nieko, kol neišalkom. Nepatikėsit, iki 19 valandos beveik niekur neradom, kur pavalgyti. Stabtelėjom vienam miestelyje prie jūros ir radom atidarytą restoranėlį. Net akyse prašviesėjo, Danielai ūpas pakilo - eisim valgyti. Cha cha cha... į ką bedam pirštu meniu (taip taip, bedam išsivertę google translate pagalba, nes meniu anglų kalboje nėra ir jie aplamai šitam regione nekalba angliškai), to jie neturi. Galų gale išsiaiškinom, kad viskas, ką jie turi - tai picos. Na, keliautume po Italiją, plotume katutėm, bet pajūrio miestelyje šiaurės Prancūzijoje... Lengvai nustebom, bet ką darysi - alkis ne brolis. Šiaip picos buvo skanios, tai nors tiek...
Labai mėgstu ryte kavą gerti kokioje vietinėje kavinukėje - tokių čia neradom apvažiavę net kelis kaimelius aplinkui, tad kavą gėrėm namie. Na, ką padarysi. Deja, valgyti kelias dienas irgi gaminomės namie - tad kokios čia atostogos?
Bet buvo ir gražių miestelių. Kaip iš mano mėgstamų TV serialų apie mažas bendruomenes. Vienas iš tokių detektyvinių prancūzų serialų yra Le Voyageur (Keliautojas). Tai apie į atsargą išėjusį detektyvą, kuris keliauja po šalį ir tiria neišaiškintas bylas. Visose serijose veiksmas vyksta mažose bendruomenėse, o vienoje - miestelyje, kurio visas ekonominis gyvenimas vyksta aikštėje - kepykla, mėsinė, knygų parduotuvė, kirpėja ir t.t. Vieną pirmųjų mūsų atostogų dienų pravažiavome pro Ardres miestelį. Ir įsukus į miesto aikštę, pasijutau lyg kino kadre. Filmas taip pat šių laikų, kaip ir šiandieninis miestelis, bet aura - tikrai ne. Išskyrus automobilius... Sustojau ir kurį laiką gėrėjausi, gėriau į save tą ypatingą atmosferą, dėjau akimirkas į prisiminimų stalčius...
Keliavimas mašina gal ir ypatingas tuo, kad pamatai tai, kas nesukomercinta turistui... Kitokią šalį, kitokį gyvenimą, kitokią kasdienybę... Gal pamatai mažiau, bet patiri gerokai daugiau... Labai norėjosi pamatyti daugiau tokių miestelių, bet aplinkui, kur buvome apsistoję, tokių daugiau neradom.
Bet... gerai, kad pavažiavom kiek toliau.
Belgijoje per vieną dieną aplankėme Brugge ir Briuselį. Brugge nerealaus grožio miestas. Dievinu tokius senamiesčius, gotikinio stiliaus bažnyčias ir pastatus, mažus jaukius restoranėlius, autentiškas parduotuvėles ir žmones, su kuriais įmanoma susikalbėti ne tik pirštais. Pavargom keliaudami tą dieną, bet grįžom pilni įspūdžių.
Roane aplankymas Normandijos regione irgi buvo absoliutus ekspromtas. Iš nevilties, kad nėra ką veikti, bakstelėjome pirštu žemėlapyje, paskaitėm ir leidomės į nuotykį už 250 km. Roane senamiestis nedidelis, bet labai gražus. Vietomis jaučiausi taip, lyg su Hariu Poteriu pirkčiau knygas ir burtų lazdeles mokslams Hogvartse. Restoranai ten irgi atsidaro tik 19 valandą, bet kadangi mes tik po pietų atvykome, tai kol viską apvaikščiojome, buvo pats tas. Beje, tik atsidarius laisvų staliukų neliko labai greitai. Bet pavalgėme labai skaniai gotikinės bažnyčios pašonėje su pučiamųjų orkestrėlio pasirodymu. Ši kelionė praskaidrino ganėtinai nublukusią atostogų nuotaiką.
Jei keliausite į Haurs-de-France regioną, turėkit omeny, kad parduotuvės, įskaitant LIDL ir ALDI sekmadieniais nedirba. Galvojom, kad iš viso liksim nevalgę, nes šeštadienį nieko neapsipirkom, nes nu juk net į galvą nešovė, kad niekas nedirbs. Ačiū visagaliui google'ui, kurio pagalba atradom kažkokį dirbantį parūgusį prekybcentrį abejotinos reputacijos rajone. Bet net ir čia mūsų laukė siurprizas - beveik tuščios lentynos. Nusitvėrę paskutinius du marinuotos mėsos padėkliukus padėkojom aukščiausiajam už malonę, kad nelikom alkani ir dūmėm namo jos kepti.
Kainos, jei kam įdomu, čia nė kiek ne mažesnės, ko aš tikrai tikėjausi. Pavalgyti mums trims būdavo min 80 eurų - tik pagrindinis patiekalas ir gėrimai. Taip, kad brangu. Ir neypatingai skanu...
Bet kiekviena patirtis yra gerai. Esam jai dėkingi. Supratom, kad galim keliauti elektrine mašina be jokių trikdžių ir labai patogiai. O svarbiausia, kad mūsų vaikis laimingas būdamas ne namie, bet kartu su mumis. Šiemet tokia jau ta patirtis - atostogos vienos prasčiausios pagal susikurtus lūkesčius, bet pamoka išmokta ir žinom, kad mes visi keturi, keliaudami elektrine mašina, galime užkariauti bet kokį Europos kampelį - pasirinkti tokį regioną, kuris atitiks mūsų lūkesčius. O šįkart džiaugiamės tuo, kad įveikėme savo baimes ir išėjome iš komforto zonos.
Lagaminai jau sukrauti. Ryt pajudam namų link... Liko paskutinė naktis. Specialiai anksčiau atsigulėm, kad pailsėti prieš ilgą kelionę. Ir čia, kaip tyčia... Dievuliui labai patiko juoktis iš mūsų. Juokėsi jis ir šiąnakt. Bzzzz bzzzzz bzzzzz... Uodai...Seniai negirdėjau naktį tiek zvimbesio... Ir niekad nemačiau Sigio vidury nakties su musių pliotkę daužančio uodus. Tokį vaizdą atsimenu iš vaikystės - tik tėtį vidury nakties vidury kambario su tapke rankose... Suskaičiavom keturias aukas, viena kraujo prisiurbusi, tad šalia visko - valėm sieną... Kur ten beužmigsi, kai tuoj keltis reikia... Žodžiu, gerais norais pailsėti, visos mūsų atostogos tarsi pats pragaras grįstos... Nu bet nieko... Susikrovėm mantą, kurios tiek lyg su kūdikiu keliautume, ir kaip niekad Pačėsai į Eurotunelį atvyko daaug anksčiau nei reikia... Gal čia uodams padėkoti reiktų...
Kelionė atgal neišsiskyrė niekuo. Pervažiavom JK per 9.5 valandos su visais mašinos krovimais, pavalgymais ir šiokiais tokiais pailsėjimais. Pasiekėm uostą pavargę kaip šunyčiai. Ir po tokių atostogų važiuodami nesvajojom apie nieką daugiau - tik apie atostogas...
Add comment
Comments