Žvelgiu iš savo sielos olos į kitų šviesą ir žaviuosi jų sugebėjimu sukurti tą švytinčią aurą, kuri žavi juos supantį pasaulį. Žaviuosi ta šiluma, kuri sklinda nuo jų ir kuri taip šildo aplinkui juos esančius. Mane keri jų galia, pavergianti juos sekančiuosius ir užburianti magija tarsi priklausomybe. Aš iš savo sielos gelmių stebiu jų transformacijas ir užkrečiančią charizmą.
Ir puikiai žinau, kad visa tai ne tik nuo Dievo. Kad visa tai minios meilė už veiksmą, kurį visada toji apdovanoja atoveiksmiu. Pelnytai. Nuolankiai. Iš meilės. Iš poreikio. Tiesiog iš to, kad jie alsuoja. Kad jie yra. Kad juos myli.
Žvelgiu nebyliai ir be galo žaviuosi, nes manyje kažkur rusena mintis, kad atrasiu ir aš tą kelią kada nors, kai įvertinsiu save ir patikėsiu savo balsu, sklindančiu iš kažkur giliai giliai, tarsi iš požemio. Kai patikėsiu juo skambančiais žodžiais - trumpais, bet tvirtais. Prasmingais ir svarbiais. Lydimais iš gilaus atodūsio gimusio jausmo, kad aš galiu būti šviesa - dar ryškesne, dar šiltesne, dar paveikiamesne. Aš girdžiu savyje nebe blankią tylą, o ritmingą tikėjimą ne pasauliu kaip įprastai, o savimi. Ir tada šešėlyje iš mažos, nedrąsios, susigūžusios būtybės palengva atsitiesia ji - tikinti savimi, įvertinusi save aukščiausiais balais, grėsmingai užvaldanti šešėlių slepiamą šviesą, kerinti sielų valdovė.
Ir ji nemoja piršteliu nedrąsiai. Ji neištaria nė žodžio. Ji nežengia nė žingsnio. Bet jos tyla garsesnė už garsą, skambesnė už natą ir prasmingesnė už prasmę. Ji pasisuka, ir pasaulis ima suktis apie jos ašį...
Add comment
Comments