Keletas citatų, kurias išsirašiau skaitydama knygą, nes visada randu minčių, kurios suvirpina mano stygas.
"Emigracija uždėjo antspaudą... Smegenyse. Kaip vėliau supratau - visam laikui. Pajutau, jog niekur niekam nebepriklausau. Man irgi niekur niekas nebepriklauso."
"...ką gi aš apskritai čia veikiu? Čia, šioje šalyje, kur mano siela dūsta."
"Stebėjau... Bet juk stebėti, tai - negyventi."
"Tamsa neturi veido."
Na, o dabar šiek tiek apie pačią knygą.
Įsigijau ją knygos pristatymo metu LR Amabadoje Dubline ir, kaip pridera,žinoma, su autorės parašu. Turiu silpnybę rinkti tokias knygas – joms mano bibliotekoje – net atskira lentyna.
Bet iki kol pradėjau ją skaityti praėjo nemažai laiko. Čia tokia buvo eilė – neskaitytų knygų ir dabar eilė nemaža ir ji kažkodėl nemažėja pas mane. Bet ne apie tai.
Kadangi šiek tiek pažįstu pačią rašytoją Egidija Jasukaityte Vaitkiene (Junda Vaitke) (sakau tik šiek tiek, nes esame bendravę ir bendraujame, žinoma, tad kažkiek pažįstama jos kalbėjimo maniera, iš atskirų situacijų susidariau savo nuomonę apie būdą, savybes, bet čia labiau subjektyvu nei objektyvu), tad, savaime suprantama, pradėjusi skaityti ieškojau viso to tiek Redoje, tiek Ingoje. Ar radau? Vis tik nepažįstu Egidijos taip gerai, kad galėčiau atpažinti, kurioje veikėjoje daugiau jos savybių. Bet tai leido man suprasti, kodėl mokykloje, prieš nagrinėjant kiekvieną literatūros kūrinį, taip giliai gilindavomės į rašytojo asmenybę ir gyvenimą. Gaila, bet supratau tai tik dabar.
Knygoje radau labai daug artimų minčių apie emigraciją – turbūt, nesvarbu, kurioje šalyje, esame, jausmai, patirtis, svetimumo pojūtis, adaptacija ir nepritapimas, ieškojimas ir, galų gale, atsigrįžimas atgal į namus, yra artimas daugeliui.
Knyga patiko. Kaip ir pati Egidija knygos pristatymo metu sakė, kad rašydama, nuolat laukė susitikimo su Reda ir Inga, taip ir aš, skaitydama – padėjusi knygą į šalį, nuolat laukiau sekančių susitikimų. Ir prisipažinsiu, daugiau su Reda, nei su Inga. Kodėl? Todėl, kad Inga, mano manymu, tik antrinis personažas, per kurį atsiskleidė visa Redos tragedija. Ji padėjo ją papasakoti, per ją autorė išryškino Redos pažeidžiamumą, jos trapumą ir gyvenimo griūtį.
Ar knyga įtraukianti? Be jokio abejonės – taip. Ir įtraukė ji mane ne siužetu, o, būtent Redos charakterio vystymųsi ir visą tą įtraukimą labai sustiprino pasakojimo šokinėjimas per tris skirtingas laiko atkarpas. Iš pradžių jos viena nuo kitos buvo stipriai nutolusios – vaikystė, jaunystė ir dabartis (nesakyčiau senatvė). Knygai artėjant į pabaigą, jos trumpėjo, kol, galų gale, susiliejo į vieną finalinę sceną.
Toks rašymo būdas leido labai stipriai pajausti pagrindinės veikėjos charakterio ironiją. Nepasakyčiau, kad tai labai stipri asmenybė. Bent jau man susidarė toks įspūdis. Savo silpnumą Reda apgaubusi ironijos skydu, kuris iš pažiūros labai sustiprina jos nelaimingą ir net, sakyčiau, palūžusią, niekam nereikalingą asmenybę. Atžagarumu ji naudojasi tarsi šarvais. Žodžių kare ji nepamainoma ir nenugalima, visada randa, ką pasakyti ir jos kirtimas visada būna itin taiklus, kertantis tiesiai į taikinį. Tačiau ji visada tvirtai žino, ko nori, tvirtai pastovi už savo nuomonę, stipriai ją išreiškia. Tačiau... emigracija ir svetima aplinka atėmė iš jos ryžtą siekti. Man ji emigracijoje pasirodė sužeista ir nepagijusi, pažeidžiama, mažiau ryžtinga ir mažesnė kovotoja, nei vaikystėje.
Labai įdomus ir man išskirtinis rašymo stilius (sakau man, nes esu įpratusi skaityti kiek kitokias knygas). Kalba ganėtinai tiesmuka, gruboka, mažai jautrių ir „pastelinių spalvų“ scenų. Tokia kalba labai sustiprina pasakojamos istorijos tragedijos gilumą. Prisipažinsiu, neįsivaizduoju ar tokia istorija būtų tokia stipri, jei rašymo stilius būtų švelnus ar bent kiek švelnesnis.Manau, kad jei ne grubokas rašymo stilius, Reda būtų praradusi pusę jos charakterį atskleidžiančių spalvų. Todėl, nors iš pradžių ta kalba skaitėsi keistai ir man atrodė tolima, labai greitai ją prisijaukinau ir pradėjau ne kiek mėgautis ja, kiek vertinti ją kaip labai stiprų įrankį, padedantį sukurti pagrindinės veikėjos charakterį.
Taigi, trumpai galiu pasakyti, kas neskaitėte – REKOMENDUOJU. Stipru. Gilu. Nepalieka abejingumo. Verčia susimąstyti (bent jau man, pabaigus knygą, reikėjo laiko „sukramtyti“, ką išgyvenau ir išjaučiau skaitydama).
Add comment
Comments