Veriu laimės karoliukus ant virvelės į ilgo ir nuostabaus gyvenimo karolius. Atiduosiu juos tau žaisti. Nes tik taip pažinsi tai, į kur tave vedame kiekvieną dieną. Liesi juos savo mažutėmis rankutėmis, o juose glūdintys patyrimai, potyriai ir nauji polėkiai plūs į tavo krištolo tyrumo sielą. Jie sukurs tavyje pasaką su įvairiais herojais – sutiksi piktus, abejingus, šaltus, be galo mylinčius, rūpestingus, atjaučiančius bei pagelbėjančius veikėjus, kurie keliaus kartu su tavimi smėlėtu pajūriu, palikdami savo pėdas šalia tavųjų. Tu tų veikėjų pradžioje nesirinksi, su visais draugausi, visus pažinsi ir tik vėliau, per petį pažvelgus atgal, atsirinksi, su kuriais tau pakeliui į kopas, o kuriuos paliksi prie audringos jūros tardama jiems trumpą „sudie“. Tave lydės gražiausios muzikos natos, o kažkur horizonte saulės ir lietaus nutapyta vaivorykštė tau paduos spalvų paletę. Ir tik tu viena rinksies kaip tapyti ant visagalio tau įteiktos drobulės.
Veriu tuos karoliukus. Liečiu kiekvieną jų. Nugludinu, kad ta laimė, kuri tarsi sraunus upeliukas sutekanti į tave tavo šilkene odele būtų kuo tyresnė. Tarsi tyras šaltinio vanduo. Ne toks šaltas, nes laimė negali būti šalta. Ji turi šildyti tavo mažutes rankutes. Ji negali išgąsdinti tavęs, kad, ne duokdie, neišmestum jos iš jos rankų, kad nepasklistų jos karoliukai žolėje tarsi bėgdami į nežinią be tikslo, be krypties, tarsi riedėtų be pagreičio. Tiesiog taip...
Ta laimė, kurią tau veriu yra skaisti kaip rytmečio saulė, ne karšta, o šiluma alsuojanti ankstyva popietė ir rami, kaip nurimusi jūra. Ta laimė, kurią sudedu į tuos karolius yra tyra kaip perlas ir tokia pat trapi kaip porcelianas. Aš saugau kiekvieną karoliuką, nes tik suvėrus visus į vienus ilgus karolius, aš galėsiu būti rami, kad sukūriau tau rojų, išdabinau jį pačiais gražiausiais ir tyriausiais jausmais, kuriuos jaučiu, laikydama tave ant rankų. Kiekvieną tą mažytį stebuklą aš įgarsinu tavo juoku, apgaubiu tavo šypsena ir palaima, kuri pasklinda kambaryje, kai tu nakčiai užmerki akutes. O aš sėdžiu laikydama tave ant rankų ir jaučiu ramybę. Jaučiu pilnatvę, nes tu esi ta jungtis, kuri sujungė mano sielos ir minčių krantus. Tu esi visų mano jausmų vardiklis, įprasminęs mano esybę.
Sėdžiu pievoje ir veriu laimės karolius. Saulės spinduliai žaidžia mano vėjo sušiauštuose plaukuose. Pušyje kažkur suklykia po ilgo skrydžio nutupęs kaži koks paukštis. Gamtoje, kaip ir manyje – balansas, kurio nejutau jau seniai. Ir man visai nesvarbu, kokia šiandien diena. Ir man visai nesvarbu, koks dabar metas, kokia valanda. Man svarbu tik ši akimirka... Nes ji yra laimės išraiška. Tos laimės, kurią veriu tau į karolius... Ir atiduodu žaisti. Virvelė tvirta, kad nepažirtų laimės karoliukai į visas skirtingas puses. Man reikia, kad jie būtų tavo rankutėse visi kartu, nes tik visi kartu jie yra ta visuma, kurią kuriu.
Šypsausi, nes šis procesas jaudina iki pat širdies gelmių. Atsakomybės našta yra tokia didelė, tačiau jos svorio nejaučiu, nes ji teikia begalinį malonumą. Manyje, tarsi muzikos akorduose paskendusi vienintelė balerina scenoje, sukasi ateities vizijos miražas, kuriuo mėgaujuosi ir kuris kutena mano vaizduotės paraštes... Pasidedu karolius ant kelių. Jie panyra į mano gėlėtos suknelės klostes. O aš imu parkerį ir rašau istorijas, kad išsaugočiau tau šios akimirkos magiją...
Add comment
Comments