-Palauk manęs, mielasis!

-Palauk manęs, mielasis! – jau net nesakau, o sušunku.

Bet tu net neatsisuki. Eini ir toliau iškėlęs galvą, į mane lyg ir nekreipdamas dėmesio. Tavo išdidumas atima žadą. Žinau, kad tau paklūsta viskas – gamta, žmonės, gyvenimo ritmas, ir net jo ciklai. Tu visada žinai savo vertę ir niekada jos neišduodi. Mane tai žavi. Ne, ne blogąja prasme. Mane žavi stebint, kaip tau lenkiasi vėjas ir lietus, o saulė merkia akį, pūga glosto tave tarsi švelniausia mergelė žemėje, gundydama baltu minkštu ir puriu rūbu. Pavasaris tau po kojom kloja žalią kilimą. O tu eini net nesidairydamas. Nekreipdamas į juos jokio dėmesio. Ir jie nepyksta. Jie absoliučiai nusižeminę tarnauja tau. Stebiu, kaip gintarais, deimantais ir perlais jūros puošia tavo rūbą, druskingomis bangomis nuplaudamos tavo veidą, kad nors kiek „nupirktų“ kad ir bejausmę šypseną. Bet... tu paspiri po kojom nusiritusį akmenį ir eini nekreipdamas dėmesio į besimainančius veidmainius palydovus.

Aš uždususi lekiu iš paskos, tikėdama ir tikėdamasi nors kokios išlygos tavame išdidume. Bet kas aš esu, palyginti su visagale gamta - su jos vėjais ir saule, jūromis ir kalnais. Esu tik maža mergaitė su didelėmis svajonėmis ir siekiais. Todėl, klupdama už tavo paspirtų akmenų, lekiu iš paskos, tikėdamasi tave užkalbinti, tave pristabdyti, su tavimi susidraugauti.

Aš tau noriu papasakoti apie svajones, kurias kūriau ir kurių siekiu, kurios yra begalo spalvotos ir tyros, kurias pasiekti reikia daug kantrybės ir susikaupimo. Vejuosi tave, kad galėčiau tiesiog pasikalbėti su tavimi, atkreipti tavo dėmesį į save – mažą šapelį šiame sudėtingame pasaulyje. Bėgu paskui tave, šaukdama tavo vardą. Bet tu negirdi. Tu nenori girdėti. Tu nesiblaškai ir eini toliau susikaupęs. Pradedu lėtinti tempą, nes uždusau belėkdama paskui, pailsau, pritrūko oro ir ima stigti jėgų. Žiūriu į tave - tolstantį gęstančios žaros horizonte ir prarandu viltį – viltį, kad kada nors pavysiu, prisigretinsiu ir žengsiu greta kaip lygiavertė palydovė.

Tu tolsti net neatsisukdamas, nusinešdamas mano neįgyvendintas svajones, prarastus siekius, negailestingai pasiglemždamas mano jaunystę. Ir nebežinau, ar verta vytis, ar geriau apsisukti ir eiti atgal. Bet tada tu stabteli sekundės daliai, virtusiai amžinybe. Atsisuki į mane, viliokliškai pamerki akį ir pamoji pirštu:

-Nelauksiu tavęs amžinai... Eini?

Ir aš pašoku nuo akmens, pasileisdama paskui tave. Neturiu teisės atsilikti. Neturiu teisės likti nuošaly. Turiu eiti kartu su tavimi tavo nutiestu keliu tavo diktuojamu tempu. Ir eičiau, jei būčiau greta, jei bent galėčiau įsikibti į tavo ranką, jei tik pasitikėčiau tavimi tiek, kiek privalau tikėti...

Bet tu nelauki, kol aš pasivysiu, tu apsisuki ir vėl eini – nei per greitai, nei per lėtai. Tavo žingsnių aidus įgarsina laikrodžio rodyklių dūžiai. Dieną keičia naktis, bet tu net nestabteli nė viename žingsnyje, kad išlaikytum mūsų pasaulio pusiausvyrą. Eini ir ta kelione kuri pasaulį kasdien vis kitokį. Tu valdovas visko, kam paklūsta net pati visata.

Ir bėgu paskui tave. Ir bėgsiu. Visada bandysiu pasivyti tave, kuris niekada manęs nelauks ir niekada man nepklus, tačiau visada bus pats brangiausias vedlys, kurį seksiu kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą skaičiuodama laikrodžio rodyklių dūžius, nes jų aide pasislėpę tavo žingsniai, kuriuos visada rasiu, jei kartais pamesčiau tave iš akių...

-Palauk manęs, mielasis! Palauk...