Visada skaitydama knygas, išsirašau įsimintinas citatas. Būtent nuo jų prasideda mano suvokimo, analizės, požiūrio kelionė sakinių labirintais.
Citatos
...jis išmoks truputį nebūti, gal galėtų būti vėliau... (100 psl.)
...žiedas lieka rūstus, matyt visa jo paslaptis yra giliau, ne išorėje. (101 psl.)
...įdeda į žodžius ir sakinius prasmę (152 psl.)
...mintys važiuoja keliomis eismo juostomis, jos zuja neišmatuojamu greičiu.(132 psl.)
...rytas dar tik skabė paskutines žvaigždes. (195 psl.)
Prieš pradėdama skaityti knygą, buvau jos pristatyme Kaune, sekiau kitų skaitytojų atsiliepimus, nuomones, įspūdžius, klausiausi interviu su rašytoja, labai gaila, kad neteko sudalyvauti knygos pristatyme ir disukusijoje LR Ambasadoje Dubline. Beveik visur buvo analizuojama, aptariama afganų buitis, papročiai, Atefo požiūris į vakarų pasaulį, jo, kaip kažkas išsireiškė, vidinė kova, bandant jį suprasti ir prisitaikyti.
„Atefas pasiklydo savo tikėjime. Jo tikslas, su kuriuo atvyko į šį kraštą, iškrypo iš tiesios ir aiškios linijos.“
Aplamai, daugiausiai tuose pristatymuose dėmesio skiriama Atefui. Taip, jis pagrindinis šios knygos herojus, per jį, manau, rašytoja siekė atskleisti emigranto iš Vidurio Rytų, gyvenančio pabėgėlių centre, siekį integruotis į vakarų valstybės ekonominį gyvenimą. Neteigiu, kad integruotis į visuomenę, nes to Atefas net nesiekė – per daug dideli kultūriniai skirtumai, per daug dideli vertybių skirtumai, ir, nepabūgsiu pasakyti, nenorėjimas suprasti mūsų pasaulio, tiesiog jam ne tai, kad trukdė ar neleido, bet stabdė jį nuo tos tikrosios integracijos.
Paimdama knygą į rankas, stengiausi nenusiteikti ir neleisti jokiems stereotipams paveikti skaitymo ir analizės. Ar pavyko? Ne visai. Vis tiek tie stereotipai kažkiek įtakojo, kaip vertinau Atefą. Ir pati autorė, sakyčiau, pakreipė skaitytoją tam tikra kryptimi, bet tai buvo padaryta labai subtiliai, aprašant Atefo, o tikiu ir daugelio musulmonų, požiūrį į mūsų pasaulį, mūsų gyvenimo būdą, mūsų vertybes.
„<...> Europa tėra viena didelė ir pasileidusi šalis. Ten moterys dirba, o vaikus augina kažkokios įstaigos, ten moterys neverda namie, bet neša šeimai svetimų rankų pataisytus užkandžius.“
...Moterys namuose beveik negamina. <...> Moterys čia kartu su vyais įleidžiamos į barus, nesigėdydamos išgeria lygiai su jais, o kartais ir daugiau. Ju benkartai tuo metu trinasi gatvėmis su mokyklinėmis uniformomis, nors jau seniai po mokyklinių valandų, laksto snarglini ir sušalę. Mergiščios apnuogintais pilvais stoviniuoja prie degalinės ir krizena berniokų užkalbintos.... (31 psl.)
Autorė, lygindama vertybių sistemas, taip pat labai delikačiai, neišaukštindama nė vieno, ir nesmerkdama nė vieno, parodo vakarų pasaulio vertybių nuopolį, mūsų vertybių sistemos griūtį, jų paminimą, netgi tokį lyg ir išsigimimą. Klausimas: ar mūsų vertybės tikrai jau tokios netikę lyginant su afganų? Ir čia pat atsakymą autorė pateikia pasakodama apie Atefo vaikystę ir jo pusbrolį – tas pasakojimas tik parodo, kad bet kurioje kultūroje yra medus ir yra degutas.
Atefui gyvenimas Airijoje yra nauja patirtis, tačiau, jis nemėgina suprasti kitokio gyvenimo čia aspektų, nenori pamėginti jų suprasti, kažkiek prisiderinti, kažkiek integruotis, nes vis tik jis atvyko gyventi į mūsų pasaulį, ne mes į jo. Ir čia man labai patiko Marijos ištarta frazė Atefui, kuri labai gerai atspindi ir mano nuomonę ir požiūrį šiuo klausimu:
„-Tai mano pasaulis, - taikiai sako Marija <...> - tu pasirinkai šitą pasaulį ir dabar renkiesi mane <...>.“
Ir tai lyg ir projekcija, kad Atefas turėtų prisitaikyti bent jau kažkiek, tačiau jo vertybės ir suvokimas apie moters vietą, daryti to neleidžia. Aš galbūt supratau Atefo paveikslą kitaip nei kiti skaitytojai – aš tos didelės vidinės kovos neįžvelgiau. Taip kažkokie tai prieštaravimai jame buvo, kažkokie jausmai tampė jį šiek tiek, tačiau tai buvo daugiau siekis įsitvirtinti Airijoje, sukurti verslą, kas jo, kaip afganų vyro statusui labai svarbu. Jis darštus, dirba neskaičuodamas valandų, taupo pinigus, siunčia juos šeimai į Afganistaną – čia autorė labai gražiai aprašė afganų šeimos stiprybę, tvirtumą, hierarchiją, moters vietą ir net moterų hierarchiją joje.
Tačiau jausmai europietei moteriai kiek sujaukė Atefui protą. Va čia galbūt būtų galima įžvelgti kažkokį jausmų drumstumą, tačiau nemanau, kad kovą. Jis nekovojo dėl Marijos, jis norėjo, kad jų santykiuose būtų taip, kaip jis įpratęs – taip, kaip yra jo kultūroje, jo krašte.
Ir čia, nemeluosiu, man labai gražiai, per sunkų gyvenimą, per šeimos nesantaikas, per depresiją, atsiskleidė Marijos paveikslas, kuris daugelyje apžvalgų ir diskusijų buvo beveik pamirštas. Kai kur net pažymima, kad jis ne visai pilnai atskleistas, per mažai aprašomas ir t.t.
Nesutinku. Taip, autorė labai daug rašo apie Atefo vaiksytę ir nė žodžio apie Marijos. Kodėl? Manau, kad todėl, kad knyga skirtas Lietuvos skaitytojui. Per Atefo vaiksytės pasakojimus, skaitytojas supažindamas su diuvalio gyvenimu, afganų šeimos hierarchija, papročiais, kultūra, net kažkiek politiniais įvykiais. Šis pasakojimas – tai informacijos rinkinys, padedantis mums suprasti, koks ir kodėl yra toks Atefas. Marija yra lietuvaitė. Mes, kaip skaitytojai, žinome, kokia yra mūsų kultūra, kokios mūsų vertybės, koks mūsų požiūris, tradicijos, kokios mūsų šeimos ir gyvenimas jose. Viso to mums pateikti nereikėjo ir jei autorė būtų pasakojusi, tai nebūtų sustiprinę Marijos paveikslo. Jis galbūt būtų reikalingas, jei knyga vūtų verčiama į kitas apsaulio kalbas ir šią kultūrų „susiliejimo“ santykiuose istoriją skaitytų skaitytojai iš kitų šalių, kurie nelabai ar iš viso nežino, kas ta Lietuva.
Su Marija autorė supažindina tik 60 knygos puslapyje. Mano nuomone, ji pristatoma kaip elegantiška („ji dėvi dailią tamsios vyno spalvos suknelę“, „rankos paspaudimas tvirtas“, „kalba <...> dalykiškai, ji moka kalbėti koncentruotai ir greitai, jos mintys, dažnai greitesnės nei kitų, sugula į rimtus teiginius“ (psl. 146-147)) moteris, tačiau pavargusi nuo karjeros ir iškeitusi ją į ramesnį gyvenimą (namas užmiestyje, vaikai įtaisyti į mokyklą 20 km atstumu, vyras į patogią darbo vietą), kuriame sąžinė rami dėl to, kad visi šeimos nariai lyg ir atrodo laimimgesni. Ji dirba pabėgėlių centre, aiškindama pačius pagrindinius Airijos migracijos principus, jos kabinetas pilnas žmonių, tačiau ji nedvejodama prisiima dar vieną – Atefą (tai tik rodo Marijos požiūrį į darbą, jos atsakomybę, jos darbštumą). Marija apibūdinama kaip turinti kantrybės, kai reikia išgauti informaciją.
Marijos šeimyninis gyvenimas atšalęs. Tik vėliau autorė papsakoja, kad su vyru jie jau gyvena skirtinguose kambariuose, kad ji vis suka galvą kaip padengti didėjančias sąskaitas, yra puolusi į depresiją dėl santykių, buities, gyvenimo – toks ganėtinai paprastas pavargusios jaunos moters paveikslas.
...Laimės trupiniai gulėjo jai ant kelio ir ji juos susirinko. (234 psl.)
...Marija, tarsi įkasta tarp dviejų skirtingų žemių, stovėjo ten lyg laukinė obelis. (320 psl.)
Santykiai su Atefu jai yra lyg mėginimas pabėgti nuo kasdienybės. Atefas kalba gražiai, moka prieiti, kas tokiai pasimetusiai moteriai yra tarsi oro gurkšnis troškiame kambaryje. Vis tik, kad ir gražiai rengiasi, moka save pateikti moteriai, jis vis tik yra šiek tiek „laukinis“ ir Marijos pastabos skaudžiai užgauna jo vyrišką ego.
„Dar niekas nėra jam prikišęs nemokėjimo elgtis prie stalo. Ši moteris gana daug sau leidžia.“
Tačiau ji tais besimezgančiais santykiais nesididžiuoja, visada jaučia kaltę prieš vyrą, vaikus (kuriuos visada stato į pirmą vietą, ko Atefas vėlgi nesupranta), ją varžo stereotipai.
Marijai gėda dėl meilės Ateifui. Gėda ne prieš save – sau ji pripažįsta mylinti tą žmogų, bet gėda prieš kitus žmones, kad pamilo žmogų iš Afganistano, iš šalies, kultūros ir religijos mūsuose apipintų įvairiausiais stereotipais.
...O kas, jeigu išdrįstų gyventi, jeigu išdrįstų prisipažinti ir sau, ir pasauliui, pristatytų visiem šitą žmogų, nesukdama iš gėdos akių, nesigūždama ir pasiruošusi bet kokiai audrai? (337 psl.)
Marija išlaiko atstumą, tačiau kartais pati peržengia savo pačios nubrėžtas ribas ir teisinasi Atefui dėl vienokių ar kitokių savo veiksmų, sprendimų ar net savo gyvenimo savo pačios šeimoje (338 psl.). Atefas moka priekaištauti dėl jos sprendimų, nes moteris pagal jį turėtų elgtis kitaip – taip, kaip prisakė vyras. Dėl to Atefui tai nepatinka, jis „moka bausti, moka įtempti tą nematomą siūlą, kuriuo abu yra susaistyti, iki aštriausios įtampos“ (339 psl.) „Tokiu siūlu galėtumei įpjauti gyvą odą, perrėžti iki pirmųjų kraujo lašų. Siūlas, apraizgęs jos krūtinę, įtemptas per pačią širdį, Marijai nekyla ranka jo nukirpti. Jėgos <...> išteka per ją, nukreiptos į tą kitą, tarsi be jo ji jau negalėtų egzistuotų. Atefas moka kankinti.“ (340 psl.) Ir manau, kad Marija nesugeba tam pilnai pasipriešinti. Ji jam nepasiduoda, tačiau ir nesipriešina per daug. Ji tarsi užspęsta tarp dviejų sienų, negalinti pajudėti nė į vieną pusę. Tačiau „Marija išdidi, ji taip pat neskambina“ (341 psl) Tačiau, kai jie susitinka, kai jis jai kalba, kokia ji svarbi, brangi, kaip jis be jos negali – ji lyg ir vėl juo tiki.
Skaitant pabaigoje (353 psl.), kai jau Atefas gavo dokumentus gyventi ir legaliai dirbti ar turėti verslą Airijoje, kai jis pradėjo ieškoti įsigyti verslą, man susidarė įspūdis, kad ta meilė Marijai tebuvo toks jausmas lyg iš neturėjimo ką veikti. Neteigiu, kad jis jos nemylėjo, bet ta meilė, ta aistra buvo dėl to, kad jis turėjo daug laiko. Nes kai atsirado rūpečiai dėl verslo, jam laiko Marijai staiga nebeliko ir Marija pasijuto lyg nereikalinga. Ji jautė, kad būdama šalia, ji lyg ir trukdo Atefui. Tačiau, kai ji toli, jis jos ilgisi, nori būti kartu su ja, tačiau Marijos vaikai, jų elgesys – jam nesuprantama mįslė. Juose jis mato tik išlepintus individus, į kurių norus, nuomonę per daug kreipiama dėmesio, kuriems leidžiama išsakyti, ko jie nori ar nenori. Atefui visiškai nesuprantami vaikų auginimo, jų auklėjimo metodai mūsų pasaulyje ir jis jų nesistengia suprasti.
Labai tikėjausi tokios knygos pabaigos. Skaitydama tiesiog nemačiau Marijos ir Atefo kartu. Marija – stipri, bet tuo pačiu trapi, pavargusi moteris, kuriai reikia partnerio, su kuriuo ji galėtų viskuo dalintis. Atefas toks nėra. Jis yra vyras iš patriarchalinės visuomenės, tvirtai įsitikinęs, kad moters vieta namuose tvarkyti, gaminti maistą, gimdyti ir auginti vaikus. Marija Atefui nuolankesnė, linkusi į diskusiją ir galinti „derėtis“. Atefui – jo žodis paskutinis. Todėl labai džiaugiuosi, kad jų dievai nesusitarė, nes ne kultūriniai skirtumai skyrė šiuos charakterius, o vertybės skirtingose skalės pusėse.
Ar knyga skaitėsi greitai? – Ne, nesiskaitė. Visų pirma, tai skaitant, tarsi girdėjau pačios autorės ramų, užtikrintą balsą. Tarsi knyga būtų juo parašyta. Ir keista tai, kad jis neišnyko viso skaitymo metu. Tad galiu teigti, kad pasakojimas toks lėtas, labai ramus, labai „plaukiantis“, labai toks tolygus. Jei pažįstate autorę, esate ją girdėję – suprasite, apie ką aš. Jei ne – būtinai susiraskite interviu – jos balsas, neatsiejamas nuo šios knygos.
Antra, ši knyga ne iš tų, prie kurių prilimpi nuo pirmo sakinio ar pirmo puslapio ir negali atsiplėšti. Šios knygos „nesurijau“, kaip kad dažnai man būna. Ją skaičiau pamažu. Ir skaičiau pamažu ne todėl, kad labai sunkiai ėjosi, nesiskaitė, ar kažkas tokio. Ne. Skaitėsi pamažu, nes ta istorija kitokia. Norėjosi suprasti tuos afganistaniečių kultūrinius „taškelius“.
Istorija labai paprasta, labai kasdieniška turbūt, nepasakyčiau, kad kažkuo įtraukianti ir patraukianti, ir vis tik, padėjus knygą į šoną, visada galvodavau apie ją – galvodavau apie Atefą ir Mariją. Įdomu tai, kad mane autorė privertė galvoti – o kodėl vis tik tie du žmonės yra tokie, kokie yra. Kodėl Atefas negali būti šiek tiek „minkštesnis“, šiek tiek „vakarietiškesnis“ – juk tada Marija būtų irgi buvusi pasiekiamesnė. Bet istorijos tikslas, manyčiau nebuvo gražus meilės pasakojimas. Tikslas buvo paryškinti vidurio rytų ir vakarų pasaulio ne kultūrinius, o būtent vertybių skirtumus.
Šią knygą gal sunkiau suprasti gyvenantiems Lietuvoje. Mums, gyvevantiems Airijoje, iš arčiau matyti ta kultūrų sankirta, lengviau suprantama aprašoma airių kasdienybė (psl. 31 citata) ir mūsų, kaip vakariečių, bendravimas su musulmonais – tas bendravmas gal nėra kasdienybė, tačiau jis yra gerokai artimesnis nei gyvenantiems Lietuvoje.
Knyga parašyta įdomiai ir intriguojančiai. Ką noriu pasakyti? Ogi tai, kad pradėjus skaityti skyrių, iš pirmų sakinių niekada nežinai, į kurį laikmetį ir į į kurio herojo liniją nuves pasakojimas. Prireikia keleto sakinių, kad suprastum, kurioje laiko kilpoje esi kartu su herojais.
Na, ir žinoma, kalba. Knyga nesiskaitė greitai ne todėl, kad sunkiai parašyta. Ji nesiskaitė greitai, nes parašyta nepaprastai gražiai. Skaitydama palyginimus, aš kartais net pamesdavau istorijos liniją, nes vieną ir tą patį sakinį galėjau skaityti dešimt kartų, o kartais, perskaičius puslapį, vėl grįždavau atgal. Man tie palyginimai, metaforos tiesiog užgožė istoriją, charakterius ir turbūt visą knygos esmę:
...pirmasis spindulys lyg rausvu rašalu apkraštuoja išeinančios nakties skverną... (psl. 10)
...lyg sultinga granato skiltelė pampsta kraujo lašas... (11 psl.)
...dangus suplyšta per įtrūkimą... (17 psl.)
...nusipurto jos rankas lyg apvytusius vijoklius (59 psl.)
...Sapnas tabaluoja lyg voratinklis, nuaustas iš įvairių minčių, nuojautų ir užuominų.(88 psl.)
...Bet jos balsas, lyg voratinklis užkibęs krašteliu ant realybės, o kitu užkliuvęs už nepažinaus pasaulio, nesuvirpina balso stygų. (89 psl.)
...Sapnas, lyg per naktį ant lietaus pamirštas skuduras, priglunda prie dūšios lyg šliužas. (89 psl.)
...Miegas lyg panaudotas šiųkšlių maišas, <...> lyg minos mūšio lauke... (92 psl.)
...Diena susitarukia į kumščio dydį – vos spėja išskleisti šviesos išalkusius pirštus, vėl traukiasi į šykštų kumštį <...> (119 psl.)
...Pavydas <...> - stiprus jausmas, jei jau įsiėdė kaip rūdis į metalą, gali apdažyti, išblizingti, o vėl palankiam metui atėjus, išlįs. (136 psl.)
...Vakaro sutemos nugula švelniais vakaro delnais į slėnį, pasijunti lyg glostomas, lyg guodžiamas, kol vėl ateina ramybė. (264 psl.)
...raudoni gaisai, lyg išpiltos uogų sultys ant motinos staltiesės, plečiasi, sunkiasi į pilkėjantį dangų, diena išeina. (337 psl.)
Knygoje ganėtinai daug nežinomų žodžių, kuriuos autorė čia pat ir paaiškina:
- Čapliai – batai
- Misbahas – maldos karoliukai
- Dastarkanas – staltiesė
- Tumbanai – plačios, ties kulkšnimis surauktos kelnės
- Nikos – islamiška vestuvių ceremonija
- Samanu – grūdų gemalai
- Nowruz – naujieji metai, pažodžiui nauja diena
- Imamas - šventikas
Jei šių žodžių nebūtų, manau, kad aprašomos kultūros spalvos būtų gerokai blankesnės. Tie žodžiai sustiprina pasakojimą apie mums nepažįstamą gyvenimą, buitį, papročius.
Apibendrinant, pasakysiu labai trumpai – jei knygos dar neskaitėte, būtinai tai padarykite. Tai ne tik meilės istorija, tai pažintis su kitokiu pasauliu, kurį esame patys apipynę stereotipais, tai nepaprastai turtinga kalba, įspūdingi palyginimai ir metaforos. Šios knygos skaitymas prilygo literatūrinei kelionei ne į istorijos gylį, bet į jos aurą.
Add comment
Comments