Šiandien apsiniaukęs ir ganėtinai šaltas birželio rytas. Lietus žvelgia į žemę pro debesų užsklandą, lyg nedrįsdamas išlįsti. Saulės nė iš tolo kol kas nesimato. Ji kažkur ten aukštai, apsitaisiusi debesų patalais snaudžia vasaros danguje, šilumą pasilikdama tik sau.
Mano diena prasidėjo jau senokai. Nors išaušę, bet kambary spingsi stalinė lempa, o rankos klaviatūra renka skaičius ir raides, dėlioja į formules, tekstus, laiškus. Šalia jau atšalęs nedagertas kavos puodelis. Mėgaujuosi aromatu, sklindančiu iš jo, nes gurkšniui laiko kol kas neturiu.
Šešios ryto... Kaip žinau? Kyla lėktuvas. Girdžiu jo variklio gausmus. Gyvenu visai šalia oro uosto ir kiekvieną mano darbo dieną, tarsi mokykliniu skambučiu, pradedu kylančio lėktuvo variklio riaumojimu. Stabteliu. Širdis suvirpa iš džiaugsmo... Ji džiaugiasi, kad manęs jame nėra. Kad aš galiu ramiai dirbti ten, kur jaučiuosi gerai, kur jaučiuosi savo vietoje, kur jaučiuosi saugi. Truputį vieniša tuščiuose namuose. Bet tai labai laikina, ar ne?
Atsidūstu. Prieinu prie lango. Tyla bundančiame rajone užburia mane jausmu, kurį apsakyti gali tik jausdamas beprotišką ilgesį... Vėjas, vakar taip siautęs tarsi vaikas žaidimų aikštelėje, šįryt nurimo. Žvelgiu į suaugusias pušis, į šlapius nuo lietaus šaligatvius, į kur ne kur einančius žmones. Ir jūs man sakykite ką norit, to jausmo, kad „visur gerai, bet namie geriausia“ neišplėš iš širdies niekas – nei patogus ir aprūpintas gyvenimas, nei kažkokie darbai ar karjera, nei juo labiau tai, ką vis dar vadiname ten namais. Namai yra ten, kur širdis... O mūsų širdis čia...
Add comment
Comments