Šiąnakt mano pasaulis sudužo. Buvęs neaprėpiamai platus ir be galo gilus, jis susitraukė į kumščio dydžio jausmų skrynelę. Aš nieko nesupratau, tik jutau kaip manyje kažkas sprogo ir pabiro į milijardus skeveldrų, nušlavusių mano ramybę, mano balansą, mano harmoniją. Tą akimirką tas pasaulis, kurį taip saugojau, kurį taip dievinau, kuriuo taip didžiavausi išnyko tarsi rūkas kylančios saulės spinduliuose. Tik tų spindulių nebuvo. Juoda naktis prarijo duženų dulkes ir pasigardžiuodama nurijo jas kažkur į prarają, kur kaltės liepsna sulaižė jas tarsi smaližė laižytų cukraus gabalėlį. O kažkur viduje, nežinau širdyje ar sieloje, ar tiesiog kažkur, kur visada labai giliai jaučiu, stojo vienatvė. Ji stovi ir žiūri į mane nevilties kupinu žvilgsniu, paišinais skruostais, susivėlusiais plaukais ir murzina suknia. Kažkur sugriuvo mano meilės, svajonių ir nuostabių realijų pilis. Stoviu prie jos griuvėsių basomis kojomis, skausmo durklu perverta ir kraujuojančia širdimi ir žiūriu į tolį... Į ten, kur išeini tu... vienas, be manęs, taręs man vos kelis šaltus žodžius, be atsiprašau, tiesiog taip gavosi. Bandau suprasti, kas įvyko, bet tu man neaiškini. Eini kažkur ir nešiesi išplėšęs iš manęs širdį. Teška kraujo lašai, palikdami tavo pėdsakus dulkiname sugriautos pilies griuvėsių take... Stoviu ir žiūriu į tave... tolstantį be manęs. Ir nebežinau, ar klupti ir aimanuoti iš skausmo... Ar ryti ašaras tyloje ir pasotinti jų sūrumu kylantį nerimą, kuris tarsi klausia manęs:
-O ką dabar darysi?
Aš nežinau, ką daryti, nes nemoku gyventi be tavęs. Nemoku ir nenoriu būti viena tuščiuose namuose. Jie per daug šalti, kai negirdžiu tavęs. Jie per daug svetimi, kai nematau tavęs. Jie nereikalingi, jei negaliu tavęs laukti.
Aš stoviu pasimetusi griuvėsių duženose. Ne. Nebandau savęs surinkti iš jokių šukių. Man nereikia savęs, suklijuotos iš skausmo gabalėlių, nereikia savęs, surinktos iš nebylių skausmo ašarų, sulipdytos iš bespalvių, kažkokių nupilkėjusių jausmų atplaišų. Manęs nebeliko tą akimirką, kai pažiro neatsargūs žodžiai ir pervėrė mane aštriomis strėlėmis. Likau bejausmė, be kraujo lašo, išverktomis nebyliomis ašaromis, kažkur pasiklydusiame vėjyje besišaukdama tavęs tarsi oro, be kurio negaliu egzistuoti. Išeidamas nužudei manyje viską. Ir aš nenoriu pakilti...
Neturiu jėgų suklupti ir verkti. Neturiu jėgų šauktis tavęs, nes žinau, kad nebeatsisuksi ir į mane nebepažvelgsi. O be tavo žvilgsnio, nustojęs suktis pasaulis, ištraukia iš manęs gyvastį...
Užsimerkiu... nes tamsoje skausmas didesnis, aštresnis... Nesitikiu, kad jis praeis ir nenoriu. Tegu jis naikina mane po truputį ir po daug... kol sunyksiu iki prisiminimų...
Atsimerkiu... Tamsa kartu su nakties vėju glosto mano nugarą... Nukrečia šiurpas... Bet man neskauda... Ir tik tada sąmonė sugrįžta iš sapno... Kelias minutes guliu tamsoje žiūrėdama į lubas ir bandydama atsigauti nuo begarsio klyksmo į neviltį.
Atsisėdu lovoje. Žinau, kad esu viena... čia. Nes tu lauki manęs ten. Mus skiria dienos ir atstumas, matuojamas tik žemiškais matais. Nes mūsų pasaulis yra vienas ir nedalomas nei perpus, nei į jokias kitas dalis. Ir niekas kitas taip nenuramina, kaip tavo balsas, kurio aidai nuolat aidi manyje tarsi bažnyčios varpai... Vien žinojimas, kad esi su manimi, leidžia man pakilti iš sapno ir išeiti į dieną, pilną spalvų ką tik sumaltų kavos pupelių aromato šleife...
Add comment
Comments