KNYGA: #MinčiųUžrašinė

Knyga lietuvių kalba

#MinčiųUžrašinė. Moters vidinio pasaulio išpažintis. Tikra. Nepritempta. Gyva.

Tai ne šiaip knyga. Tai – išgyventų jausmų išrašyta siela.

#MinčiųUžrašinė – tai miniatiūrų rinkinys, kuris gimė ne iš logikos, o iš emocijų. Ne iš planų, o iš gyvenimo.

Kas slepiasi tarp eilučių? Šioje knygoje sugulė miniatiūros – trumpi tekstai, parašyti jautriausiais momentais. Kartais – užklupus stipriam jausmui. Kartais – išsisklaidžius tylai. Ne visada tie jausmai buvo suspėti sugauti laiku, ne visada jie tilpo į žodžius, bet tie, kuriuos pavyko užrašyti –  liko amžinai. Tokie, kokie buvo: tikri, trapūs, nuogi.

Kiekvienas tekstas – tai akimirka mano gyvenime. Kiekvienas puslapis – tai tylus prisipažinimas, kurio negalima suvaidinti.

Knyga yra skirta tiems, kurie:

• Mėgsta jausmus skaityti lėtai – tarsi laikytų juos delnuose
• Nori pažvelgti į tikrą maoters pasaulį – trapų, kintantį, ieškantį, bet visada gyvą
• Vertina žodžio jėgą, kai jis rašytas ne dėl įspūdžio, o iš vidaus
• Ieško įkvėpimo, atpažinimo, o gal tiesiog – būsenos, kurią pažįsta, bet nemokėjo įvardinti

Ši knyga – tai išpažintis. Tai istorija moters, kuri juokiasi, verkia, svajoja, bijo, laukia ir vėl eina pirmyn, o kartais ir atgal. Tai žodžiais užfiksuotas vidinis peizažas – ne visada patogus, bet visada tikras. Tai – mano kvietimas sustoti, perskaityti ir galbūt... surasti mano žodžiuose pasislėpusią dalį savęs.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-489-668-2
© Laura Vitkauskaitė-Pačėsienė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Maketavo ir spausdino UAB „RIDSALES“ kūrybinė spaustuvė

FREE PREVIEW

Sėdžiu įprastoje kavinėje prie to paties staliuko. Ant jo vėl stovi graikiškos kavos puodelis. Nuo ryto saulė žarsto bučinius į žemę, tik spėk juos gaudyti. Jie glotniai limpa prie odos, nuspalvindami ją vasaros spalvomis ir atspalviais.

Aš sėdžiu ir laukiu. Paprastai jis praeidavo tuo pačiu metu. Senis ir jo mažytis šunytis, kuris nuolat tipendavo Senio pavėsyje. Žiūrėdavau į jį ir man prieš akis išplaukdavo Ernesto Hemingvėjaus knygos eilutės:

"Senis buvo liesas ir suvargęs, giliomis raukšlėmis išvagotu sprandu..."

"Jo marškiniai buvo ne mažiau sulopyti, negu burė, o lopai išblukę nuo saulės nelygiomis dėmėmis."

 Jie eidavo pajūrio keliu į vieną pusę. Po kurio laiko lėtai pėdindavo atgal. Ir visą laiką taip sinchroniškai... Lėti pakumpusio Senio žingsniai ir jo pavėsyje lėtai, ne per greitai bidzenantis jo šunytis.

Sėdėdavau kavinėje ir kiekvieną rytą laukdavau jų praeinant. Jie niekada nesidairydavo, tarsi nieko aplink juos nebūtų. Tik didelė plati jūra. Valtis. Ir žuvis.

Kaip Ernesto Hemingvėjo knygoje "Senis ir jūra". Senis ir jo šunytis. Rytas. Pajūris. Ir sustojęs aplink juos laikas. Stebėdavau juos nuo kavinės staliuko ir klausdavau savęs senio žodžiais:

"Laimė ateina pas žmogų įvairiu pavidalu, ir kas gali ją pažinti?"

Mes dažnai jos neatpažįstame. Aš nežinau laimingas jis buvo ar ne. Nežinau jo gyvenimo istorijos. Nežinau, kas jis. Koks jo vardas ir koks jis žmogus. Manoji laimė buvo jį stebėti. Lėtai einantį pajūrio keliu. Jis niekada nepasukdavo galvos į mano pusę ir niekada manęs nematė. Bet aš jį stebėjau kelis metus. Kiekvieną kartą sėsdamasi toje pačioje kavinėje prie staliuko ir imdama kavos puodelį į rankas, jau laukdavau jo kelionės pajūriu. Laukdavau Senio ir jo šunyčio.

Šiemet jau antri metai jis nebeateina. Nei jis, nei jo šunytis. Aš sėdžiu vėl toje pačioje kavinėje. Vėl geriu kavą. Ir kažkodėl vis dar laukiu. Žinau, kad jis neateis. Neatėjo pernai. Nors laukiau visą savaitę. Neatėjo vakar. Neateis šiandien. Ir nebeateis rytoj.

Aš nežinau jo likimo. Ir niekada nesužinosiu. Bet ši pakrantė, ši kavinė ir šis rytinės kavos puodelis man nuolat atneš prisiminimus apie Senį ir jo šunytį.

Gurkšteliu kavos ir mano mintyse atplaukia dar vieni Senio iš Ernesto Hemingvėjaus kūrinio žodžiai:

"Mano žadintuvas — senatvė. Kodėl seniai taip anksti keliasi? Nejaugi todėl, kad nori prailginti nors šią dieną?'"

Kažkodėl žvelgiant į tą mėlyną jūrą, į tą žmonių nuvaikščiotą taką, vėl norėčiau pamatyti jį - Senį ir jo šunytį... Tarsi mano vasaros simbolį, kurį stebėdavau, kurio laukdavau ir kuriuo savaip žavėdavausi rytais... Ta Senio ir jo šunyčio rytinio pasivaikščiojimo harmonija, kurios taip trūksta šiandien prie kavos... Be kurios rytinė kava tą vienintelę savaitę metuose tarsi prarado savo skonį. Tarsi jos aromatas būtų išblukęs rytinėje Kretos saulėje... Tarsi jos skonį būtų nusinešęs išdykęs šiaurės vėjas...

Senis ir jo šunytis... Jūra... Pajūrio takas... Graikiškos kavos aromatas... Ir kažkur iš toli atskriejančios pasiklydusios sirtakio natos...